Šiandien eidamas pusryčiauti su krepšininkų treneriais sutikau Jonathaną Ruddą – Rūtos Meilutytės trenerį. Pasikalbėjome su juo apie plaukimą. Bandžiau sužinoti priežastis, kodėl ji atsidūrė Anglijoje, jų darbo principus, visą sistemą. Treneris papsakojo, kad Rūta – ideali sportininkė. Ji atvažiavo į Angliją, nes Lietuvoje sąlygos treniruotis prastesnės. Jonathanas apsiėmė treniruoti Rūtą. Netrukus prie jų komandos prisidės dar du plaukikai iš Lietuvos – Mantas Budrys ir Ela Gliožerytė. Iš viso Plimute treniruojasi plaukikai iš 18 šalių.
Kaip sakė treneris, Rūta labai myli Lietuvą ir nori kuo daugiau laiko praleisti gimtinėje – Plimute būna tik tiek, kiek reikia vardan aukštų sportinių rezultatų.
Žinoma, reikia padėkoti ir Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui, kuris sumoka ženklią dalį Rūtos treniruotėms ir gyvenimui reikalingų išlaidų. Prisideda ir sportininkės tėvas bei pats Jonathanas – juk kartu su Rūta olimpiados durys atsidarė ir jam. O tai pasiseka tikrai ne kiekvienam treneriui...
Man buvo labai įdomu pabendrauti su Jonathanu, nes Australijoje ir pats domėjausi plaukimu. Šis sportas ten labai išvystytas. Valstybė jam skiria labai daug pinigų, nes tai – šalies prestižas. Aišku, Lietuvoje – daug sunkiau. Mes neturime galimybės statyti tiek daug baseinų. Tačiau bent vieną kitą būtų neblogai turėti. Plaukimas – ne tik didelio meistriškumo sportas. Tai ir sveikatos šaltinis. Tikiuosi, kad mūsų valdžia tai supras. O šią akimirką turbūt išties geriausias sprendimas siųsti sportininkus treniruotis į Plimutą. Ten, kur yra puikus treneris ir visos sąlygos tobulėti.
Tai, kad Rūta plauks finale – didžiulė garbė visai Lietuvai, nenusakomas jausmas. Svarbiausia, kad pati Rūta labai myli Lietuvą, nori ją garsinti.
Tai, kad Rūta plauks finale – didžiulė garbė visai Lietuvai, nenusakomas jausmas. Svarbiausia, kad pati Rūta labai myli Lietuvą, nori ją garsinti. Ji – naujos kartos, gimusios jau Nepriklausomybės metais, atstovė. Jos mąstymas kitoks. Rūta parodė, kad ir lietuviai gali konkuruoti su bet kuo. Tik reikia valios, pačių žmonių pasitikėjimo savimi. Kodėl sportui tiek daug dėmesio skiriama tokiose šalyse, kaip Anglija, Amerika, Kinija? Todėl kad ten žmonės supranta, jog visi įdėti pinigai grįžta. Nebūtinai tais pačiais pinigais: juk sukuri savimi pasitikinčios, galinčios konkuruoti su visu pasauliu ir nugalėti, įvaizdį. Skatini pilietiškumą ir žmonių tikėjimą savo jėgomis. Dabartinę Lietuvos valdžią galima suprasti – dabar nelengva, yra kitų prioritetų. Toks yra tautos išrinktų žmonių sprendimas. Tačiau degradacija daugelyje sporto šakų po truputį vyksta – pirmiausiai kalbant apie bazes. Be abejo, krepšinis yra labai geroje augimo stadijoje. Bet man svarbios ir kitos sporto šakos. Noriu į jas įsigilinti ir džiaugiuosi, kad po truputį tai darau.
Olimpinio kaimelio valgykloje sutikau ir pačią Rūtą. Ji atsisėdo šalia manęs ir valgė apelsinus. Pasisveikino. Man ji paliko gerą įspūdį. Paprasta, tokia tikra, gera mergina. Patriotė. Valgo apelsiną ir sako: „Prasiskėliau lūpą, tai dabar griaužia“. Atrodo, kad tuo metu tai didžiausia problema. Beje, treneris sakė, kad Rūta labai teisingai renkasi maistą. Esu matęs, ką, būdami Melburne, valgo geriausi pasaulio tenisininkai – Rafaelis Nadalis, Marija Šarapova, elitiniai futbolininkai. Rūta elgiasi lygiai taip pat. Jie pastaraisiais metais nėra valgiusi greito maisto užkandinėse. Labai prižiūri save, labai teisingai mąsto. Man labai patiko jos žodžiai: „Aš neturiu ką prarasti“. Svarbu, kad ji nejustų spaudimo, nepradėtų jaudintis. Rūtai reikia nekreipti į nieką dėmesio, nes vien to, ką ji padarė jau pakanka. Dabar reikia tik nuplaukti tą šimtą metrų. O kaip bus, taip. Juk jai ši olimpiada – tik apšilimas. Ir jei Rūta užimtų kad ir penktą vietą, būtų labai gerai. Nes būtent tą per pirmą savo olimpiadą padarė Virgilijus Alekna. O jeigu, neduok Dieve, nepasiseks, tikrai suprasime ją. Nes po ketverių metų Rūtą bus superžvaigdė, pasieks savo karjeros viršūnę. Todėl dabar palinkėjau jai lenktyniauti tik su savimi. Nes viskas – prieš akis. Nereikia persistengti.
Vien tai, ką padarė Rūta ir Giedrius Titenis – fantastika. Reikia suprasti, kokie yra, pavyzdžiui, Kinijos ar Australijos plaukikų parengimo biudžetai. Ten investuojami šimtai milijonų. Ir kiek žmonių sportuoja. Mes galime tik didžiuotis turėdami tokią plaukimo komandą savo trijų milijonų šalyje.
Apie krepšinį: jaučiu, kad į ketvirtfinalį brausimės sunkiai
Vakar turėjau blogą nuojautą prieš krepšinio rungtynes. Važiavome į rungtynes tuo pat metu, kaip argentiniečiai. Visi jie buvo tarsi pasinėrę į transą. Jų akys degė, skambėjo muzika, visi dainavo. O mes buvome labai ramūs, susikaupę. Aišku, mūsų tokia natūra – nepradėsime dainuoti juk. Viskas buvo lygiai taip pat per pasaulio čempionatą, bet tada juos nugalėjome...
Argentinos komanda – vyresnė, jos suolas trumpesnis. Todėl jie labai gerai žaidžia visų turnyrų pradžioje. Pabaigoje jiems bus sunkiau, pavargsta. Ir mums labai nepasisekė, kad su Argentina susidūrėme jau pirmose rungtynėse, senokai nejutę elitinės kovos skonio. Be to, labai sunku du kartus iš eilės pasiekti geriausią fizinę ir psichologinę formą. O mūsų komandai tai reikėjo padaryti, nes dar teko keliauti į atrankos turnyrą Venesueloje, o paskui vėl
 |
| Rimantas Kaukėnas |
pasirengti. Tačiau rusai įrodo, kad tai galima padaryti. Aš jaučiu, kad į ketvirtfinalį brausimės sunkiai. Bet mūsų komanda yra stipri psichologiškai. Ir net jei ketvirtfinalyje reikės žaisti su rusais ar ispanais, kovosime iš paskutiniųjų. Tikiu, kad įveiksime Nigeriją, Tunisą, gal ir Prancūziją. Reikia susikaupti, dirbti ir pateksime į kitą etapą. Ūpo tikrai nepraradome. Žinoma, nebuvo idealios rungtynes. Prieš Argentiną norėjome laimėti atsargiai. Kaip matėte, tai nepavyko. Vienu metu jie buvo metę 18 tritaškių, mes – tik du. Klausiau Valdemaro Chomičiaus, ar taip buvo specialiai, nes negirdėjau tokio nurodymo. Galvojau, gal kas pasikeitė ant suolo. O išties paprasčiausiai taip gavosi. Sporte taip būna – paprasčiausiai ne tavo diena. Mes juk neiškritome iš varžybų. Tikrai nebuvo taip, kad krepšininkai nesusikaupė. Jie gal net per daug susikaupė. Šaras dabar yra nerealios formos. Per treniruotes jis atrodo kaip karjeros viršūnėje. Kalbėjau apie tai su treneriu Robertu Kuncaičiu. Todėl dar niekas neprarasta.
Pažiūrėkime į Argentiną. Jie turi penkis gerus NBA žaidėjus, kurie yra komandų lyderiai. Mes šiuo aspektu tikrai jiems neprilygstame. Bet vienas, net ir geriausias žaidėjas, yra silpnesnis už komandą. Vienas komandos nenugalėsi. Todėl mes turime būti kartu, kaip vienas kumštis. Ir žaisti kiekvienas varžybas su širdimi ir protu. Daryti viską, kas įmanoma ir parodyti, ką sugebame. Tai ir reikia parodyti rungtynėse su Nigerija.
Gyvenime esu pripratęs ne tik laimėti. Deja, tenka ir pralaimėti. Nebijau pralaimėjimų. Visas sportas yra pergalės ir pralaimėjimai. 2010 metais Turkijoje netikėtai iškovojome bronzą, pernai Europos čempionate kiek nepasisekė. O dabar – trečias ir man, kaip komandos vadovui, paskutinis išbandymas. Negaliu daug padaryti... Bet ką pasako, stengiuosi atikti kuo geriau ir iki galo. Esu pasirengęs prisiimti atsakomybę už viską, kas negerai. To nebijau. Dirbame visi, komanda parengta idealiai, visi kartu esame olimpiniame kaimelyje. Nėra jokių nesklandumų. Ir vyrai dabar viską turi savo rankose. O diskutuoti, kad gal trūksta vieno ar kito žaidėjo, tikrai ne laikas. Dabar reikia patekti į ketvirtfinalį ir ten nugalėti. Aš to siekiu ir sakau, kad taip bus.
