„Šeštadienį ir sekmadienį žiūrėjau olimpinių žaidynių plaukimo varžybas. Ir kalbėjausi su žmonėmis apie šios sporto šakos situaciją Lietuvoje. Supratau štai ką. Kai Bahamų ar kokios Afrikos valstybės slidininkai dalyvauja žiemos olimpinėse žaidynėse, jie vadinami herojais, nes jų šalyse nebūna sniego. Tai mūsų plaukikus irgi galima vadinti didvyriais – juk neturime nė vieno visus metus veikiančio normalaus baseino. Tik trumpus, 25 metrų. Tokiuose gali savo malonumui pasiplaukioti, bet ne pasirengti olimpiadai. Todėl mūsiškiai priversti išvažiuoti. Į Angliją, Ameriką.
Sugriuvusi visa plaukimo sistema. Nėra ne tik baseinų. Trūksta ir specialistų. Plaukimui kasmet vis sunkiau. Todėl ši olimpiada – vienas paskutinių šansų kovoti dėl medalių. Giedrius parodė, kad gali tai padaryti. Tikiu, kad sekmadienį jis laimės medalį. Giedriaus sportinė forma dabar – nereali, turbūt geriausia karjeroje. Be to, Giedriaus pagrindinė distancija – 200 m, o jis pateko į 100 m rungties finalą. Tikiu juo.
Tikiu ir Rūta Meilutyte. Šia mažyte penkiolikmete. Žiauriai talentinga. Ji tik atrodo maža, o rezultatus rodo labai aukštus. Jos noras ką nors pasiekti – milžiniškas. Rūtai viskas – prieš akis. Ši olimpiada jai tarsi apšilimas. Sunkiai dirbdama Rūta pasieks labai daug. Apie jos pirmas olimpines žaidynes kalbėjau su Virgilijumi Alekna. Jis sakė, kad 1996 metais Atlantoje buvo labai sunku. Ten jis užėmė penktąją vietą. Pergalės atėjo vėliau. Sportininkus reikia kuo jaunesnius išsiųsti į olimpines žaidynes, kad apsiprastų. Viskas ateina su patirtimi.
Sekmadienį pirmas rungtynes žais krepšininkai. Turėjome problemų dėl akreditacijų. Kaimelyje negalėjo gyventi gydytojas Rimgaudas Gudas, rinktinės siela Juozukas Petkevičius ir adminstratorius Žydrūnas Vilenčikas. Nebuvo vietų. Padarėme viską, kad tų vietų atsirastų ir visa komanda būtų kartu. Galėjau atiduoti savo akreditaciją Juozukui, tačiau taip negalima. Radome kitų būdų. Todėl visa rinktinė gyvens kaimelyje. Žaidėjai labai norėjo, kad Juozukas būtų šalia, padėtų. Jis labai reikalingas, už mane daug naudingesnis rinktinei.
Mano darbas – daugiau politinis. Tiems, kurie galvoja, kad labai veržiausi į šį postą, galiu pasakyti – prieš dvejus metus Turkijoje jo niekas nenorėjo. Trūko bilietų, tai padarė vadovu. Ir laimėjome medalius. Buvau kaip talismanas, nors netrūko ir darbų. Netrukus pasitrauksiu, užleisiu vietą, nes nenoriu tapti funkcionieriumi, važiuojančiu tik pažiūrėti varžybų iš arti. Negali užsisėdėti vietoje. Šią poziciją turi užimti profesionalas. Man reikia trauktis ir užsiimti tuo, ką labiau suprantu. Man tai daugiau hobis, malonumas.“
