Du pagrindiniai opozicijos lyderiai – Mir Hossein Mousavi ir Mehdi Karroubi – atšaukė šį savaitgalį turėjusius vykti protestus. Jie pareiškė nenorį, kad žūtų nekaltų žmonių. Tuo tarpu valdžia ir toliau tvirtina, kad prieš metus kilusias „problemas“ sukėlė keletas užsienio valstybių įkvėptų sukilėlių ir pažeidėjų. Tačiau savo vienas po kito skelbiamais įspėjimais ir pergalingais pareiškimais, kaip buvo įveiktas priešas, valdžia tik išsiduoda, kad jaučiasi nesaugi.
Pasak liudytojų, Teherano gatvės pastarosiomis dienomis užtvindytos precedento neturinčiu policininkų ir saugumo pajėgų skaičiumi. Stengiamasi užkirsti kelią pačiai menkiausiai galimybei, kuria gali pasinaudoti vis dar svarstantys išeiti į gatves protestuoti.
Po iš pradžių gan neryžtingo valdžios atsako į praėjusios vasaros įvykius represijos aparatas ilgainiui buvo sustiprintas. Interneto ir telefoninių pokalbių monitoringo lygmuo pasiekė naujas aukštumas. Opozicijos rėmėjai ir žurnalistai vis dar suimami ir sodinami į kalėjimus.
Nors iš Irano ištremti žmonės vis rečiau ryžtasi garsiai kalbėti, Irano saugumo tarnybos vis dar jiems grasina. Daugelis iraniečių nuleido rankas ir pasijuto sužlugdyti, kad jų viltys sulaukti pokyčių šalyje buvo sudaužytos. Tačiau žiūrint į ilgalaikę perspektyvą visa tai gali atsigręžti prieš patį M.Ahmadinejadą ir jo aplinką.
Susiskaldžiusi valdžia
Birželio 4 d. minint ajatolos Khomeini mirties metines, akivaizdaus valdžios susiskaldymo buvo neįmanoma paslėpti. Melsdamasi prie imamo Khomeini kapo, netoli Teherano, didžiulė minia nušvilpė ir apšaukė jo anūką Hassaną Khomeini. Pastarasis yra žinomas reformistų judėjimo rėmėjas. Šis incidentas pribloškė daugybę iraniečių, kuriems H.Khomeini yra tarsi revoliucijos lyderio, vis dar įkvepiančio pagarbą, atspindys.
Akivaizdu ir tai, kad pagarbą prezidentui M.Ahmadinejadui labai nenoriai atiduoda nemažai svarbių šalies politikos veikėjų. Štai todėl silpnas Irano prezidentas privalėjo leistis į kompromisus vidaus politikos klausimais. Todėl M.Ahmadinejadui pritrūko ir autoriteto laisvai vesti derybas dėl branduolinės programos.
Dar didesnį susirūpinimą kelia šalies ekonomikos tendencija. Dėl netinkamo jos valdymo ir tarptautinio spaudimo, naftos produktų gamyba šalyje sparčiai mažėja. Per pastaruosius dvejus metus nuo 4,1 mln. barelių per dieną ji sumažėjo iki 3,5 mln. barelių per dieną. Dujos nekompensuos šio atsiradusio skirtumo. Dar labiau stebėtina tai, kad turėdamas milžiniškus dujų rezervus, Iranas dujas importuoja.
Panašu, kad valdžia nepajėgi keisti įpročių, susiformavusių, kai naftos kainos buvo itin aukštos. Be to, tiesiog nepriima rimtų sprendimų, kuriuos jau seniai turėjo priimti. Nemažai diskutuojama, ar arba kada Irano ekonomika žlugs.
Didžioji dalis iraniečių nepritaria M.Ahmadinejado politikai ir neabejotinai praėjusią vasarą vykusiuose Irano prezidento rinkimuose už jį nebalsavo. Tačiau kol kas jie nėra ir itin aktyvūs opozicijos lyderių rėmėjai. Todėl labai tikėtina, kad dabartinei Irano valdžiai pasiseks ir ji toliau valdys Iraną, net jei ši gamtos išteklių turtinga valstybė risis į skurdą.
Antra vertus, laikas yra M.Ahmadinejado priešas. Irano tauta yra itin jauna, gerai išsilavinusi ir atvira. Sunku įsivaizduoti, kad ši itin susiskaldžiusi Irano valdžia, kuriai nepritaria tiek daug šalies piliečių, galėtų labai ilgai išsilaikyti.
