15min.lt dalinasi žurnalisto įspūdžiais apie teisingumo Irane ypatumus.
118 dienų, 12 valandų, 54 minutės
Teismo posėdyje, kuriame paskelbtas nuosprendis, nedalyvavau. Praėjusių metų birželį Irane buvau 118 dienų pasodintas į kalėjimą. Galiausiai buvau paleistas ir spalį man leista palikti šalį. Tačiau šių metų gegužės 9 d. net nesusiekęs su manimi ar mano advokatais, teismas nuteisė mane 13,5 metų kalėjimo ir dar paskyrė išplakimą 74 kirčiais.
Jums tikriausiai kyla klausimas: „Trylika su puse metų kalėjimo jau yra griežta bausmė. Kodėl paskirtas dar ir išplakimas rykštėmis?“ Mano spėjimas – Irano režimui net baisu pagalvoti, kad iš kalėjimo galiu išeiti be jokio įbrėžimo kūne. Tuo tarpu išplakę mane rykštėmis jie bent galėtų pasimėgauti ant mano kūno paliktų žymių, kurių niekada nepamirščiau, vaizdiniu. Arba, galbūt, šia bausme naiviai tikimasi laimėti mano palankumą režimui.
Tądien, kai praėjusiais metais buvau paleistas iš kalėjimo, teisėjas pranešė, kad man pateikta 11 kaltinimų. Taigi, esą, kaip kad man buvo nuolat kartojama per beveik keturis mėnesius tardymų ir kankinimų, paleistas į laisvę, patyriau „islamiškojo gerumo“ ir „šventos“ Isamo Respublikos valdžios malonę.
Per tardymus man buvo pasakyta, kad ši nuotrauka buvo tarsi pasakymas, kad Irano prezidentas yra homoseksualas ir kad tai yra įžeidimas.Pateikiu šešis kaltinimus, dėl kurių buvau nuteistas kalėti ilgus metus. Šie kaltinimai daugiau pasakys apie Irano režimą, nei apie mane. Galiausiai juk tik atlikau korespondento darbą. Tačiau kaip ir tardytojai rašytojo George Orwello romane „1984“, žmonės, dirbantys dabartinėje Irano teisingumo sistemoje nesuinteresuoti sakyti tiesos. Jie mieliau girdi, kaip tu priimi jų tiesą:
Penkeri metai kalėjimo už neteisėtą susirinkimą ir sąmokslą prieš valstybės saugumą. Rašiau apie keturias dienas trukusias taikingas demonstracijas po 2009 m. birželį įvykusių prezidento rinkimų, kai protestuodami prieš prezidento Mahmoudo Ahmadinejado perrinkimą milijonai iraniečių išėjo į gatves.
Ketveri metai kalėjimo už įslaptintų dokumentų rinkimą ir laikymą. 2002 m. opozicinė „Irano judėjimo už laisvę“ grupė įteikė man teismo dokumentą apie vieno iš šios grupės narių suėmimą. Jame nebuvo nieko slapto. Viską, kas buvo parašyta šiame dokumente, kiek vėliau Irano teismo pareigūnai patys viešai paskelbė. Šalies kariuomenės atstovai, atlikę kratą mano mamos namuose, šį dokumentą rado vienoje iš dėžių, kurias konfiskavo. Manęs niekada netardė dėl šio dokumento, tik kartą per 118 dienų tardymo apie jį užsiminė.
Vieni metai kalėjimo už propagandos skleidimą prieš sistemą. Keliuose savo straipsniuose, rašytuose savaitraščiui „Newsweek“ po šalies prezidento rinkimų, citavau keletą opozicijos atstovų, kurie teigė, kad M.Ahmadinejado perrinkimas prilygo kariuomenės perversmui. Pasak jų, po šių rinkimų dar labiau padidėjo elitinės kariuomenės grupės įtaka šalies karinei, politinei ir ekonomei sričiai. Po suėmimo man buvo pareikšta, esą cituodamas opozicijos atstovus rengiau žiniasklaidos kampaniją, nukreiptą prieš Islamo Respubliką.
Dveji metai kalėjimo už aukščiausiojo šalies dvasinio lyderio įžeidimą. Savo asmeniniame elektroniniame laiške, siųstame savaitraščiui „Newsweek“ redaktoriams Nisidui Hajari ir Christopheriui Dickey, rašiau, kad aukščiausiasis Irano dvasinis lyderis ajatola Ali Khamenei pasimokė iš klaidų, kurias padarė provakarietiškas šachas, kai buvo nuverstas per 1978–1979 m. įvykusią Islamo revoliuciją ir kad todėl A.Khamenei dabar neleis savo oponentams veikti taip laisvai. Laiške taip pat užsiminiau, kad A.Khamenei bando užgniaužti opoziciją suimdamas jos lyderius ir stengdamasis užkirsti kelią žmonių išėjimui į gatves.
Kelis mėnesius mane kankinę A.Khamenei agentai pabrėžė, kad palygindamas ajatolą su šachu aš tarsi pasakiau, kad A.Khamenei yra diktatorius, o aukščiausiojo dvasinio lyderio pavadinimas diktatoriumi yra įžeidimas.
Vieneri metai ir nuplakimas 74 kirčiais už viešosios tvarkos pažeidimus. Birželio 25 d. Teherane įvyko demonstracija, per kurią jaunų žmonių grupė susidūrė su sukarintomis Basij pajėgomis. Šį susidūrimą nufilmavau ir parašiau apie jį „Newsweek“. Man pareikšta, esą rašydamas apie šį įvykį skatino visuomenę sukilti prieš valdžią.
Ir, galiausiai, tarsi grietinėlė ant torto:
šeši mėnesiai kalėjimo už prezidento įžeidimą. Kažkas „Facebooke“ patalpino nuotrauką, kurioje užfiksuotas jaunas vaikinas, bučiuojantis M.Ahmadinejadą. Ši nuotrauka buvo įdėta taip, kad atsirado ir mano profilyje. Per tardymus man buvo pasakyta, kad ši nuotrauka buvo tarsi pasakymas, kad Irano prezidentas yra homoseksualas ir kad tai yra įžeidimas.
Keista, tačiau man nebepateikti daug rimtesni kaltinimai, kuriuos girdėjau tardymų metu. Tarp jų – kad šnipinėjau JAV, Didžiajai Britanijai ir Izraeliui; kad ruošiau kelią revoliucijai Irane, panašią į tas taikias revoliucijas, kurios įvyko Ukrainoje, Gruzijoje ir buvusioje Čekoslovakijoje; kad turėjau ryšių su žydais ir izraeliečiais; kad mano seksualinis elgesys buvo netinkamas ir t.t. Nė vienas iš šių kaltinimų neturi daugiau prasmės nei tie, dėl kurių buvau pripažintas kaltas. Tai kodėl į visą kaltinimų sąrašą neįtraukė ir jų?
Visa tai ramiai jausdamasis galiu rašyti iš savo namų Londone. Tačiau daugiau nei 30 žurnalistų, rašytojų ir blogger'ių vis dar kali Irano kalėjimuose. Dešimtys kitų į jį gali pakliūti bet kada artimiausiu metu. Šimtai kitų iraniečių įkalinti už dar absurdiškesnius kaltinimus nei buvo pateikti man. Penkiems aktyvistams gegužės 8 d. įvykdyta mirties bausmė, dar 25 aktyvistai stovi mirtininkų eilėje.
