Partijos pirmininkas Mao, valdęs šalį 1949–1976 metais, į sparčiai augantį Kinijos gyventojų skaičių žvelgė kaip į produktyvią darbo jėgą, reikalingą, Kinijai norint tapti didžia galia. Jis žiauriai elgėsi su tais, kurie išdrįso jo klausinėti ar Kinija neturėtų kontroliuoti savo gyventojų skaičiaus.
Mao įpėdinis, Deng Xiaopingas, šią tendenciją pakeitė. Jis pajuto, kad didžiulis Kinijos gyventojų skaičius, po ilgus metus užsitęsusių politinių neramumų, žemyn traukia trapų ekonomikos atsigavimą.
1980 metų rugsėjo 25 dieną, Kinijos Komunistų partijos politbiuras išplatino „atvirą laišką“ visiems partijos nariams ir Komunistų jaunimo lygai, ragindamas juos skatinti šeimas turėti tik vieną vaiką. Ši data traktuojama kaip kontroversiškos, vieno vaiko politikos, pradžia.
Pasak Kinijos valdžios, ši politika per pastaruosius 30 metų užtikrino, kad šalyje gimtų 400 mln. žmonių mažiau. Tačiau visa tai įvyko ne be labai skaudžių pasekmių, kurias pajuto ne viena kinų karta.
BBC kalbintas kinas, nenorėjęs paviešinti savo tapatybės, pasakojo buvęs priverstas leisti savo dukrai, antrajam vaikui, vadinti jį dėde, tam, kad išvengtų bausmės, grėsusios už taisyklės sulaužymą. Vyras sakė, kad jo širdis plyšta kaskart, kai jis kalba apie savo dukterį, kuri yra oficialiai įregistruota kaip kažkieno kito vaikas.
Kita kinė, kaip ir nesuskaičiuojama daugybė jaunų porų šalyje, buvo priversta susimokėti didžiulę baudą už tai, kad susilaukė antrojo vaiko. Tačiau moteris tikėjo, kad jos kūdikis buvo tų pinigų vertas.
Mažėjantis vaisingumas
Vyras pasakojo buvęs priverstas leisti savo dukrai, antrajam vaikui, vadinti jį dėde, tam, kad išvengtų bausmės, grėsusios už taisyklės sulaužymąKinijos pareigūnai nuolat akcentuodavo, kad ši, „pagrindinė valstybės politika“, kurios dėka, esą, sumažėjo gyventojų augimo spaudimas ekonomikos vystymuisi, tęsis. Tačiau valdžiai iššūkį metė nepriklausoma Kinijos ir užsienio akademikų grupė, prieš trejus metus atlikusi pirmąją vieno vaiko politikos sistemingą analizę.
Šie mokslininkai pažymėjo, kad naujagimių skaičius Kinijoje labiausiai sumažėjo dėl 1970-aisiais sumažėjusio vaisingumo, kai valdžia pradėjo raginti žmones vėliau tuoktis ir daryti didesnę pertrauką tarp vaikų gimimų.
Pasak Kalifornijos universiteto profesoriaus Wango Fengo, vadovavusio minėtai analizei, Kinijos vaisingumo lygis iki šeimos planavimo politikos pristatymo 1978 metais sumažėjo beveik perpus.
Atsinaujinusią diskusiją, ar vieno vaiko politika vis dar yra reikalinga, neseniai paskatino laikraštyje pasirodžiusi informacija apie vieną iš šalies šiaurėje esančių miestų. Ičengo mieste 25 metus buvo eksperimentuojama su dviejų vaikų politika. Nepaisant šios, kiek švelnesnės šeimos planavimo politikos, gimstamumo lygis čia yra žemesnis, nei vidutinis.
Praėjus trim dešimtmečiams vieno vaiko politikos trūkumai darosi vis akivaizdesni. Nors Kinijoje vis dar gyvena daugiausiai žmonių pasaulyje, praėjusį mėnesį smegenų centro paskelbtoje ataskaitoje pažymima, kad Kinijos pareigūnai visiškai neteisingai įvertino vaisingumo lygį šalyje. Ataskaitoje taip pat teigiama, kad gimstamumas šalyje turėtų būti pradėtas skatinti, nes vis daugiau ir daugiau žmonių Kinijoje, ypatingai miestuose, teikia pirmenybę turėti kuo mažiau vaikų.
Neaišku, kada Pekinas gali paskelbti vieno vaiko politikos pabaigą. Tačiau visų akys krypsta į kitą mėnesį įvyksiantį partijos Centro komiteto susirinkimą. Situacija šalyje tampa tokia, kad sprendimo atidėlioti nebegalima. Pirmajai vaikų kartai, gimusiai po to, kai buvo įvesta vieno vaiko politika, gresia vis didėjančio pensininkų skaičiaus išlaikymo perspektyva. Kinija taip pat susiduria su nelengvu uždaviniu, kai daugybei vyrų nepavyksta susirasti žmonų, nes daugybė moterų, sužinojusių, kad laukiasi mergaičių, pasidarydavo abortus. Rezultatas – didžiulis lyčių disbalansas. O laikrodis tiksi.
