O jis 1970 metais įkurtas vien tik šiuo tikslu. Prieš 1986 m. balandžio 26 d. įvykusią atominę katastrofą šiame mieste gyveno apie 50 tūkst. žmonių. Šiandien tai tik radioaktyvus miestas–vaiduoklis.
Pripetė – šiaurinėje Ukrainos dalyje, netoli sienos su Baltarusija, maždaug už 100 kilometrų nuo Kijevo, apsaugos zonoje esantis apleistas miestas. Apsaugos zona Černobylio AE supa 30 kilometrų spinduliu. Pripetę ir Černobylį skiria 15 kilometrų.
Nuo 2002 metų Černobylio zona oficialiai atvira žmonėms, jaučiantiems keistą trauką nelaimės vietoms ir norintiems šias vietas pamatyti patiems. Skirtingai nei dažnai įsivaizduojama, Černobylis nėra visiškai apleistas. Nors šiuo metu gyventi Pripetės mieste neįmanoma ir dėl didžiulės čia esančios radiacijos nebus įmanoma dar ateinančius kelis tūkstančius metų, žmonės tam tikrą laiko tarpą – dažniausiai apie keturias savaites – gali gyventi Černobylyje. Štai kodėl jame šiandien yra netgi viešbutis, dvi parduotuvės ir baras, rašo Environmentalgraffiti.com.
Šiuo metu gyventi Pripetės mieste neįmanoma ir dėl didžiulės čia esančios radiacijos nebus įmanoma dar ateinančius kelis tūkstančius metųKyla klausimų, kaip nuo radiacijos saugojasi Černobylyje gyvenantys žmonės? Šveicaras fotografas Timmas Suess, Černobylyje praleidęs dvi dienas, savo kelionę planavo beveik dvejus metus. Visą tą laiką jis analizavo radiacijos temą, todėl turi atsakymų į nemažai klausimų. Pasak jo, didžioji dalis Černobylio AE radiacijos pasklido per pirmuosius katastrofos metus. Be to, pasak T.Suesso, radiacijos intensyvumo zonos yra labai skirtingos, o išmatuoti jas kiekvienas gali su Geigerio skaitikliu – dujiniu dalelių detektoriumi, matuojančiu jonizuojančiąją spinduliuotę. Tai privalomas įrenginys, keliaujant į Pripetės miestą.
Taigi katastrofos zonoje besilankantys žmonės turi nuolat atlikti radiacijos matavimo testus. Būtent taip T.Suessas išsiaiškino, kad per dvi savo kelionės dienas jis susidūrė su ne daugiau radiacijos nei kad susidurtų, tarkim, atliekant dantų rentgeną.
Šiandien Černobylyje gyvena apie 500 žmonių. Daugiausiai iš jų – mokslininkai ir atominės elektrinės darbuotojai, kurių pagrindinis tikslas – uždaryti Černobylio AE. Manoma, kad šie darbai užtruks iki 2020 m. Galbūt ir ilgiau. Visgi nemažai aplink Černobylį esančių miestelių gyventojų į savo namus sugįžo jau labai seniai – neilgai trukus po katastrofos. Černobylyje apsilanko ir nemažai gidų, aprodančių apylinkes čia atvykusiems žmonėms ir stebinantis skaičius smalsuolių, tarp griuvėsių ieškančių ko nors vertingo.
Pasak šveicaro, šie smalsuoliai Pripetės miestą užplūdo galbūt ne pačią pirmąją katastrofos dieną, bet labai greitai po jos. Todėl miesto sunykimas, ypač akivaizdus šiandien, yra daugiau mažiau iššauktas šių žmonių. Nuo 1986 m. Pripetėje liko labai nedaug nepaliestų vietų.
Nuo 1977 metų, kai pradėjo veikti Černobylio AE reaktorius, Pripetės miestas pritraukė daug jaunų porų. Pagrindinės to priežastys – modernūs gyvenamieji namai, komfortas ir daugybė darbo pasiūlymų tiek vyrams, tiek moterims. Vyrai dažnai įsidarbindavo atominėje elektrinėje, tuo tarpu moterys – aptarnavimo sektoriuje. Ar tai būtų vienas iš daugelio miesto restoranų, ligoninių, mokyklų ar bibliotekų. Mieste buvo pastatytas net pramogų parkas, taip ir neišvydęs lankytojų. Parkas turėjo atsidaryti 1986 m. gegužės 1 d. – penkiomis dienomis per vėlai.
Dėl savo imbiero rudumo spalvos pušų už Černobylio esantis miškas pramintas „Raudonuoju mišku“. Šia spalva medžius nuspalvino radiacija. Tačiau įdomu, nors galbūt ir nieko nestebina tai, kad po katastrofos nelaimės zonoje suklestėjo augalija. Dabar net 80 proc. teritorijos yra miškinga. Prieš katastrofą miškinga teritorija sudarė vos 20 proc. Be to, šiuo metu Černobylio apsaugos zonoje suskaičiuoti 240 gyvenančių gyvūnų. Prieš katastrofą šie skaičiai buvo taip pat žymiai mažesni.
Bėgant metams, gamta tarsi atkūrė apleistą teritoriją ir išspaudė iš jos tai, ką galėjo. Tai, kad nereikėtų valgyti šioje teritorijoje randamų grybų ir uogų ir kad kai kurie dobilai gali būti šešialapiai, jau yra kita istorija...
Vienas iš labiausiai su Černobylio AE katastrofa susijusių šokiruojančių faktų yra tai, kad įvykus katastrofai, Pripetės miesto gyventojai nebuvo evakuoti net tris dienas. Miesto gyventojai ir toliau gyveno įprastinį gyvenimą – dirbo, ėjo į parduotuves, vaikai – į mokyklas. Visi jie gyveno radioaktyvių dulkių apsuptyje ir visi buvo pažeidūs milžiniškoms radiacijos dozėms. Paprasti gyventojai neturėjo jokių žinių apie radiaciją ir apie jos žalą. Atominės elektrinės darbuotojai buvo taip užhipnotizuoti branduolinės propagandos, kad nesugebėjo suvokti, jog branduolinė katastrofa kada nors galėtų įvykti, nekalbant jau apie tai, kad ši katastrofa jau vyko priešais jų akis.
Ketvirtasis elektrinės reaktorius galiausiai buvo paslėptas po cementiniu sarkofagu, po kuriuo išliks dar tūkstančius metų. Šiame sarkofage jau atsirado visokių plyšių ir tarpų, tad jį netrukus reikės keisti. Kiti trys Černobylio reaktoriai buvo uždaryti tik 2000 m. gruodį. Tuo tarpu 14 ar 15 aktyvių tokio paties tipo Rusijos reaktorių tariamai buvo pataisyti taip, kad ši katastrofa daugiau nebepasikartotų. Belieka tuo tikėti ir tikėtis.
