Praėjus keletui metų po „spalvotųjų revoliucijų“ buvusiosiose SSRS respublikose nuvertusių Maskvos remiamus vadovus ir pakeitusių juos provakarietiškais lyderiais, panašu, kad Kremlius pagaliau pamažu atgauna bent dalį savo turėtos įtakos. Jau šiais metais Rusijos sąskaitoje du trofėjai – Ukrainos vadovas Viktoras Janukovičius ir Kirgizijos vadovas Kurmanbekas Bakijevas. Abu pasižymi itin šiltu draugiškumu Maskvai. Tvirtinti, kad vienintelė Rusija stovėjo už vasarį įvykusių Ukrainos prezidento rinkimų ar chaotiško sukilimo Kirgizijoje balandį, būtų „pritempimas“. Tačiau akivaizdu, kad Kremlius šiuose įvykiuose atliko vieną iš svarbiausių vaidmenų.
Šiuo metu taikinys Nr. 1 yra Gruzija ir jos iki kaulų provakarietiškumu persismelkęs prezidentas Michailas Saakašvilis.Rusija priglaudė ir rėmė Kirgizijos opozicijos lyderius, o Ukrainos rinkėjams nusiuntė labai aiškią žinią – V.Janukovičiaus pergalė atvertų naują istorijos puslapį, kurį šalies gyventojai prisimintų kaip pigių dujų ir padidėjusios prekybos etapą.
Negana to, strateginės šių metų pergalės įkvėpė Kremlių pasdrąsinti tolimesnę režimų kaitą „artimajame užsienyje“.
Šiuo metu taikinys Nr. 1 yra Gruzija ir jos iki kaulų provakarietiškumu persismelkęs prezidentas Michailas Saakašvilis. Rusijos Dūmos atstovas Sergei Markovas kadais pažymėjo, esą M.Saakašvilis yra „ant kelio, vedančio normalių Rusijos–Gruzijos santykių link, gulintis akmuo“. Kremliaus lyderiai savo poziciją Gruzijos atžvilgiu itin akivaizdžiai pradėjo demonstruoti praėjusiais metais, oficialiai susitikdami su Gruzijos opozicijos atstovais. Gegužės 9–ąją, Pergalės dienos minėjime Rusijos premjeras Vladimiras Putinas stovėjo prie buvusio Gruzijos parlamento pirmininko ir dabartinio opozicijos lyderio Nino Burjanadze.
Į Maskvą aptarti, kaip būtų galima nuversti dabartinę Tbilisio valdžią, Kremlius kvietė ir kitus Gruzijos opozicijos lyderius – buvusį šalies premjerą Zurabą Nogaidelį ir buvusį M.Saakašvilio pagalbininką Iraklį Alasanią.
Svarbiausias M.Saakašvilio administracijos išbandymas laukia per gegužės pabaigoje įvyksiančius Tbilisio mero rinkimus, kai I.Alasania šiuose rinkimuose konkuruos su dabartiniu provakarietišku miesto vadovu. „M.Saakašvilis ir jo administracija daro viską, ką gali, kad suklastotų balsavimą, – tvirtino Z.Nogaideli. – Jei jis taip padarys, jis pasigailės. Mes sukilsime. Valdžia pati rašo Biškeko revoliucijos pasikartojimo scenarijų“.
Savo ruožtu Rusija daro viską, ką gali, kad įaudrintų M.Saakašvilio oponentus. Praėjusią žiemą Z.Nogaideli surinko daug kreditų derėdamasis dėl trijų gruzijos moksleivių, sulaikytų Pietų Osetijoje, paleidimo ir tiesioginių skrydžių iš Maskvos į Tbilisį atnaujinimo. „Susitaikydami su Rusija, Gruzijos gyventojai išspręstų praktines ekonomikos problemas – jie nori galėti skristi į Maskvą susitikti su savo artimaisiais, jie nori eksportuoti savo produktus į Rusiją, sugrįžti namo į okupuotus regionus ir, svarbiausia, jie nori garantijos, kad daugiau niekada nekils karas su Rusija“, – sako Z.Nogaideli.
Ši naujoji Rusijos strategija gali reikšti Putino eros taktikos pabaigą ir naujos diplomatinės politikos pradžią.Tačiau viešas draugiškumas Rusijai gali būti pavojinga strategija. Tiesa, neseniai atliktos gyventojų apklausos duomenys atskleidė, kad 52 proc. apklaustųjų nepritaria dabartinei Gruzijos valdžios politikai Rusijos atžvilgiu. Per 80 proc. apklaustųjų tvirtino norį tiesioginių skrydžių tarp abiejų valstybių. Tačiau tuopat metu 38 proc. respondentų sakė nepritariantys I.Alasania susitikimams su Rusijos atstovais. Šiems susitikimams pritarė 22 proc. apklaustųjų. M.Saakašvilis ir didžioji dalis Gruzijos žiniasklaidos šalies politikus, draugiškai nusiteikusius Maskvos atžvilgiu, vadina „išdavikais“ ir „problemų sukėlėjais“.
Taigi Kremlius nepaleidžia savo naujosios strategijos: susidraugauti ir suteikti galios grupėms, oponuojančioms Maskvos priešams. Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka, pareikalavęs, kad Rusija mokėtų nuomą už Baltarusijoje esančias dvi rusų karines bazes ir priimdamas iš šalies pabėgusį Kirgizijos prezidentą, greitai taip pat gali atsidurti Kremliaus taikinių sąraše.
„Rusija labai pavargo nuo A.Lukašenkos ir ieško tinkamo lyderio jam pakeisti, – teigia Maskvos politinių technologijų centro atstovas Igoris Buninas. – Maskvos pasirinkimu gali tapti Andrei Sannikov – veteranas, Baltarusijos opozicijos lyderis, nepalaikantis artimų ryšių su Vakarais ir kadais pareiškęs, kad jis yra „pasiruošęs priimti Rusijos pagalbą, jei ją pasiūlys tinkami žmonės“.
Anot I.Bunino, V.Lukašenka „pastaruoju metu pamatęs, kaip Rusija gali prisidėti prie revoliucijų sukilimo buvusiose Sovietų Sąjungos respublikose, yra išsigandęs“.
Ši naujoji Rusijos strategija gali reikšti Putino eros taktikos pabaigą ir naujos diplomatinės politikos pradžią. Vietoj siekio įsiveržti į valstybę, kaip kad padarė su Gruzija 2008 m., ar nutraukti dujų tiekimą, kaip kad praeityje pasielgė su Ukraina, Kremlius pradeda kultivuoti draugystę su „artimojo užsienio“ opozicijos lyderiais, pabrėždama abipusę tokių santykių naudą.
