Didžioji dalis musulmonų pasaulio šį Nacionalinės asamblėjos sprendimą suvokė kaip sąmoningą provokaciją, todėl iš musulmonų, kaip atsako, galima tikėtis lygiai tokios pačios provokacijos. Šis žingsnis, be kita ko, interpretuotas kaip aiškus signalas, kad prancūzai ir didžioji dalis europiečių tiki, jog kai kurie islamo socialiniai papročiai, net jei ir yra praktikuojami tik labai nedidelės musulmonų pasaulio moterų dalies, yra nesuderinami su europietiškomis „vertybėmis“.
Be to, šis sprendimas pavertė Europos žmogaus teisių, ir ypač moterų, gynėjų teiginius tuščius ir nenuoširdžius, akivaizdžiai parodant, kad šiuo atveju deklaracijos apie žmogaus teises yra naudojamos rasizmui tarnauti. Trumpai tariant, Prancūzijos politikų sprendimas gimdo „civilizacijų susidūrimą“.
Šydų uždraudimo taikinys yra ne moterų vertimas objektais ir vyrų dominavimas; tai yra neracionali, Europoje vyraujanti islamo ir musulmonų baimė.Simbolinė visą veidą dengiančių gobtuvų uždraudimo reikšmė ir susiję ketinimai tą patį padaryti Belgijoje, Ispanijoje, Italijoje ir kitose Europos valstybėse, yra daug didesnė ir siekia daug daugiau nei vien tik tiesiogines tokio sprendimo pasekmes mažytės grupelės musulmonių, gyvenančių Europoje, gyvenimui.
Svarbu tai, kad šis sprendimas priimtas tuo metu, kai Europoje padidėjęs antigonizmas musulmonų imigrantų atžvilgiu ir dešiniojo sparno politinių partijų, pasisakančių prieš imigraciją tokiose šalyse kaip Olandija ir Austrija, populiarumas. Sprendimas taip pat pasirodė tuo metu, kai akivaizdus ir nusistatymas, ypač Vokietijoje ir Prancūzijoje, prieš Turkijos narystę Europos Sąjungoje (ES).
Prieš Prancūzijai pasiūlant minėtą draudimą, vienintelis signalas, galėjęs išduoti Europos baimę „užsikrėsti islamu“ buvo kliūtys, sudarytos norint sukliudyti Turkijai įstoti į ES. Šios kliūtys ypač dirbtinai atrodo palyginant jas su buvusių Sovietų Sąjungos respublikų, kurių didžiosios dalies demokratija kėlė klausimų, o ekonomika buvo itin pažeidžiama, priėmimu į Bendriją. Didžiajai daliai politiškai sąmoningų musulmonų draudimas moterims dėvėti visą veidą dengiančius gobtuvus ir itin lėtos derybos dėl Turkijos narystės ES, susiliejo į vieną ir tapo akivaizdžiu didžiulio Europos fanatizmo įrodymu.
Dabar akivaizdu, kad daugybė (jei ne visos) Europos valstybių, ypač Prancūzijos ir Vokietijos valdantysis elitas, yra susimokiusios, nepaisant jų pasaulietinių pareiškimų, ginti krikščionybę nuo priešų – Turkijos ir musulmonų imigrantų. Visa kita, tarp jų ir kalbos apie musulmonių moterų teises, tėra retorika, į kurią musulmonų pasaulyje niekas rimtai nereaguoja.
Šią diskusiją norėčiau baigti gerai žinomos teisės filosofės Marthos Nussbaum žodžiais. Pasak jos, svarbiausias argumentas dėl šydų uždraudimo yra tai, kad šydas esą „simbolizuoja moterų objektifikavimą (t.y. kad moterys matomos tik kaip objektai)“. „Akivaizdus šio argumento trūkumas yra tai, kad Vakarų visuomenė paskendusi simboliuose, atskleidžiančiuose vyrų viršenybę prieš moteris ir traktuojančiuose moteris kaip objektus.
Sekso žurnalai, nuogų moterų nuotraukos, aptempti džinsai – visa tai produktai, skatinantys moteris traktuoti kaip objektus, kaip ir daugybė kitų žiniasklaidos kultūros akcentų. O kur dar žeminanti plastinė chirurgija?... Ar didžioji dalis viso to nėra daroma tam, kad atitiktų vyrų suvokimą apie moterų grožį? Ir ar nedaro visa tai moterų sekso objektais? Kodėl burkų uždraudimo šalininkai nesiūlo uždrausti ir visų šių objektifikavimo praktikų?“
Akivaizdus atsakymas į retorinį M.Nussbaum klausimą yra tai, kad nė viena iš jos išvardintų praktikų nėra susijusi su islamu. Šydų uždraudimo taikinys yra ne moterų vertimas objektais ir vyrų dominavimas; tai yra neracionali, Europoje vyraujanti islamo ir musulmonų baimė: musulmonai ateina, todėl uždrauskite šydus ir apsaugokite nuo ES nuo Turkijos tapimo jos nare.
Aukščiau išdėstyta žinomo Mičigano valstijos universiteto tarptautinių santykių ir musulmonų studijų prof. Mohammedo Ayoobo nuomonė, kurią išpublikavo CNN.
