Tai, ko nepastebėjau tamsoje, puikiai atsiskleidė įžengus į mečetę – šie maldos namai mažyčiai ir kuklūs. Nedidelis prieangis, kuriame ant sienos kabančiame skelbimų stende iškabintos bendruomenės naujienos, spaudoje pasirodę straipsniai apie Nemėžio mečetę ir jos bendruomenę, taip pat – keletas nuotraukų. Tairas beda pirštu į vienoje iš jų besišypsantį vyrą su tradicine musulmonų kepurėle ant galvos: „Čia Borisas Mekoje, į kurią vyko mūsų bendruomenės vardu.“ Švenčiausią vietą viso pasaulio musulmonams, apsilankymas kurioje, esant fizinei ir finansinei galimybei, yra vienas iš penkių stulpų, kuriais remiasi islamas.
Atsirėmę į sieną čia sėdėjo trys berniukai, kurių mažiausiam – gal 11 metų. Visi jie rankose laikė Koraną. Priėjusi žvilgtelėjau ir maloniai nustebau. Koraną jie skaitė arabų kalbaTairas atidaro dar vienas duris ir įžengiame į nedidelį koridorių. Čia už akių pirmiausia užkliūva tvarkingai į eilę sustatytos kelios poros batų. „Prieš maldą musulmonai nusiprausia ir nusiauna batus“, – paaiškina man Tairas. Iš koridoriaus atsiveria vaizdas į dvi atskiras patalpas. Viena iš jų skirta moterims, kita vyrams. Kiek vėliau imamas Romas man paaiškina, kad islame vyrai ir moterys meldžiasi atskirai, kad maldos metu nekiltų jokių pagundų ir visos mintys būtų skirtos Dievo garbinimui.
Nusiavusi batelius smalsiai žvilgteliu į mažytį, moterims maldai skirtą kambarėlį: tuščios medinės sienos, keturi nedideli, į jas atremti suoliukai, ant grindų padėti sulankstyti paklotai. Vienoje iš sienų visu jos pločiu išpjauta ertmė, kurioje įstatytos nedidelės medinės kolonos. Pro šią ertmę atsiveria vaizdas į vyrų maldos kambarį, kad melsdamosis moterys taip pat matytų ir girdėtų imamą. Ant suoliukų sėdėjusios dvi jaunos merginos, galvas apsigobusios skaromis, su ne mažesniu smalsumu žvilgtelėjo į mane. „Ar galiu jus nufotografuoti?“ – pasiteiravau merginų ir sulaukusi nedrąsaus jų linktelėjimo galva, spragtelėjau fotoaparatu.
„Eime, parodysiu vyrų maldos kambarį“, – pakvietė Tairas. Labai apsidžiaugiau – maniau, kad moterims ten ne vieta. Vyrų maldos kambarys – tik šiek tiek didesnis nei moterų. Čia ant sienų kabo keletas plakatų su arabiškais rašmenimis, taip pat nedidelis kilimas, kuriame išausta Mekos mečetė. Patalpos grindys nuklotos kilimais. Atsirėmę į sieną čia sėdėjo trys berniukai, kurių mažiausiam – gal 11 metų. Visi jie rankose laikė Koraną. Priėjusi žvilgtelėjau ir maloniai nustebau. Koraną jie skaitė arabų kalba. „Vaikus mokykloje Turkijos ambasados darbuotojas moko arabų kalbos, – paaiškino Tairas. – Per maldą Koranas skaitomas originalo kalba, tačiau susipažinimui yra ir keli Korano vertimai.“
 |
| Linos Balsytės nuotr./Arabų kalba Koraną skaito ir Nemėžio totorių bendruomenės vaikai. |
Didžiausia totorių bendruomenė – Nemėžyje
Vienoje iš šioje patalpoje esančių sienų įstatytas nedidelis langas. „Mečetės visame pasaulyje statomos taip, kad žvelgtų į Mekos pusę. Šis langelis taip pat įstatytas taip, kad melsdamiesi žmonės žiūrėtų į Meką“, – pasakojo Tairas ir paragino netoliese esančiais laiptais užlipti į antrąjį aukštą, kuriame – nedidelis, svečiams skirtas balkonėlis. „Lietuvoje yra keturios mečetės. Trys iš jų medinės ir viena, Kaune, mūrinė“, – pasakojo Nemėžio totorių bendruomenės pirmininkas. Pasiteiravusi, kiek šiai mečetei metų, išgirstu, kad pirmoji mečetė Nemėžyje buvo pastatyta dar 1684 metais, vėliau 1909 metais sudegė ir buvo atstatyta.
„Nemėžio totorių bendruomenė – pati didžiausia Lietuvoje. Prieš kiek daugiau nei 600 metų už karinius nuopelnus totorius Nemėžyje įkurdino Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Čia iki šiol gyvena apie 300 šių totorių palikuonių“, – pasakojo Tairas.
Mums bekalbant, mečetėje susirinko kiti maldininkai. Muazenui pakvietus visus maldai, prasidėjo bendras Dievo garbinimas.
Be maisto nuo aušros iki saulėlydžio
Į Nemėžį mane atginė ramadanas – šventasis musulmonų pasninko, pakilios nuotaikos ir susilaikymo mėnuo, kurio metu islamą išpažįstantys žmonės nuo aušros iki saulėlydžio susilaiko nuo maisto, gėrimų, lytinių santykių, rūkymo, nešvankių ir tuščių kalbų bei jų klausymosi. Ramadano laikymasis – vienas iš minėtų penkių islamo stulpų, privalomų kiekvienam musulmonui. Islame pasninkavimas – tai garbinimo aktas. Musulmonai tiki, kad tas, kuris ramadano mėnesį laikosi pasninko, patenkina savo Viešpatį, atlieka pareigą ir taip įrodo, kad yra musulmonas.
Kurį laiką stebėjusi ir klausiusi, kaip meldžiasi vyrai, patyliukais įėjau į moterų maldos kambarį. Skirtingai nei balsu Dievą garbinę vyrai, moterys tyliai sėdėjo ant suoliukų. Prisėdusi prie vienos iš jų, užkalbinau ir pasiteiravau, ar ji taip pat moka arabų kalbą. Papurčiusi galvą Marytė atsakė, kad išmokti šios kalbos galimybės ji neturėjo. „Kai augau, šios kalbos mūsų niekas nemokė“, – pasakojo moteris. „Taigi jūs nesuprantate žodžių, kuriais meldžiasi vyrai?“ – pasitikslinau aš. „Nesuprantu. Tačiau pamaldose dalyvauju kiekvieną savaitę. Taip reikia“, – paaiškino Marytė.
Paklausta, ar per ramadaną laikosi griežto pasninko, Marytė dar sykį papurtė galvą. „Man jau per 70 metų, todėl nebepasninkauju, – tarė moteris. – Būtų per sunku. Senyvo amžiaus žmonės, taip pat ligoniai ir tie, kurie sunkiai dirba, kad išlaikytų savo šeimą, atleidžiami nuo pasninko. Nepasninkauti gali ir kelionėje esantys žmonės ar moterys, kurioms dėl tam tikrų priežasčių būtina valgyti, bei maži vaikai.“
Pasibaigus pamaldoms, dar sykį sugrįžau į vyrų maldos kambarį. Galvoje sukosi daugybė su ramadanu susijusių klausimų. Išgirdusi, kad imamas Romas per 20 metų ramadano mėnesį laikosi griežto pasninko, pirmiausiai paklausiau, ar tai sunku. „Sudėtinga, tačiau sunkiausias laikotarpis yra pirmoji savaitė, kurios metu pratinasi organizmas, jau praėjo“, – paaiškino man imamas. Tuomet pasitikslinau, ar Lietuvoje ir kiti musulmonų bendruomenės nariai lygiai taip pat griežtai, kaip ir jis, laikosi ramadano. „Tai labai priklauso nuo žmogaus dievobaimingumo. Yra žmonių, kurie pasninko laikosi labai griežtai, yra žmonių, kurie jo laikosi ne taip griežtai ir nuosekliai“, – sakė Romas.
 |
| Linos Balsytės nuotr./Nemėžio mečetėje įstatytas langelis, žvelgiantis į Mekos pusę |
Čia pat Tairas paaiškino, kad Korane yra parašyta, jog jei kas nors be pateisinamų priežasčių valgo ar atlieka kitą ramadano metu draudžiamą veiksmą, gali kreiptis į Alachą ir prašyti atleidimo. „Musulmonai tiki, kad Alachas yra gailestingas ir, jei žmogus prisiekia, kad niekada daugiau nepakartos tokios klaidos, gaus atleidimą. Tyčia pasninką per ramadaną nutraukęs ar kitą draudžiamą veiksmą atlikęs žmogus savo kaltę gali išpirkti paaukodamas vargšams arba pratęsdamas pasninką“, – sakė Tairas.
Muazenas Jonas rusiškai pridūrė, kad per ramadaną žmogus turi išspjauti net burnoje susikaupusias seiles, antraip bus sugadintas jo pasninkas. Atsargiai musulmonai šį mėnesį turi maudytis ir vandenyje, saugodamiesi, kad vanduo nepatektų į burną; taip pat būti ne mažiau atsargūs, kad skalaujant burną ir nosį vanduo nepatektų į gerklę.
Tairas taip pat papasakojo, kad musulmonų valstybėse per ramadaną dienos metu islamą išpažįstantys ir pasninko griežtai besilaikantys žmonės dažnai miega. Lietuvoje šios galimybės musulmonai neturi. „Per ramadaną diena prasideda apie ketvirtą valandą ryto, kai dar prieš aušrą musulmonai atsikėlę pasimeldžia ir pavalgo. Saulei patekėjus į burną nebepatenka nė vienas lašas vandens ir nė vienas trupinėlis maisto“, – aiškino imamas Romas. Jis taip pat pasakojo, kad saulei nusileidus, šeimos susėda prie padengto stalo, žmonės eina vieni pas kitus į svečius. „Per ramadaną priimti pas save ir pamaitinti kitus žmones yra tikra palaima“, – sakė imamas.
Susistabdžiau pro šalį einantį paauglį. „Ar tu taip pat laikaisi ramadano?“ – pasiteiravau jo. „Pirmąsias kelias dienas laikiausi, bet vėliau pasninką nutraukiau, – pasakojo Artūras. – Tačiau ketinu ir vėl pradėti jo laikytis.“ Artūras sakė, kad sunkiausia yra matyti, kaip valgo jo draugai, ir žinoti, kad pats į burną negali įsidėti nė kąsnelio. „Atsikeliu apie ketvirtą ryto, pasimeldžiu, pavalgau, o tuomet vėl einu gulti“, – pasakojo 14-metis.
Žvilgtelėjus į laikrodį šis rodė jau gerokai po 23 valandos. Maldininkai dar turėjo sugrįžti namo pavalgyti ir tuomet eiti miegoti. O miegui laiko liko labai nedaug.
