15min.lt dalinasi rašytojos Lisos Miller mintimis apie mokslą ir rojų.
Pirmą kartą su šia mintimi susidūriau rinkdama informaciją savo knygai. Pietaudama su savo draugu ir kolega Christopheriu Dickey išgirdau papasakojimą apie jo tėtį – rašytoją Jamesas Dickey – kadais susapnavusį rojų, kuriame visi jo artimiausi draugai sėdėjo aplink baseiną ir plepėjo. „Baseinas nebuvo niekuo ypatingas“, – viename savo tekste rašė Chrisas. – „Niekas nevaikščiojo ant vandens. Tėtis man niekada nepapasakojo, kas tokie buvo draugai, kuriuos jis matė... Tačiau tai, ką jis pasiėmė iš sapno, buvo pasitenkinimo, susitaikymo su savimi ir pasauliu, jausmas. Tai buvo tarsi trumpas rojaus pristatymas. Tėtis šią vietą vadino „Laiminguoju baseinu“, rašo Newsweek.com
Chrisas tiki, kad viskas, ką manome žinantys apie rojų, įvyksta likus kelioms akimirkoms iki mirties. Po to – nieko nebėra.
Chrisas tiki, kad viskas, ką manome žinantys apie rojų, įvyksta likus kelioms akimirkoms iki mirties. Po to – nieko nebėra.Mokslas negali galutinai patvirtinti ar paneigti Chriso teorijos, tačiau kai kurie mokslininkai pasiryžę spėti. Jų spėjimai iš dalies pagrįsti vis daugėjančiais įvairių tyrimų duomenimis, susijusiais su priešmirtine patirtimi. Nuo 9–18 proc. žmonių, buvusių labai arti mirties, pasakojimai apie tai, ką jie jautė, neretai sutampa iki pačių mažiausių smulkmenų. Didžioji dalis jų pasakoja matę tunelį, šviesą, vartus ar duris, patyrę jausmą, tarsi būtų ištrūkę iš savo kūno, susitikę su žmonėmis, kuriuos pažinojo arba apie kuriuos girdėjo.
Pensilvanijos universiteto profesorius Andrew Newbergas, pripažintas už religingų žmonių (vienuolių), meditacijų metu patyrusių ekstazes, smegenų tyrinėjimus. Jo įsitikinimu, „tunelio“ ir „šviesos“ fenomeną galima paaiškinti labai paprastai. Profesoriaus hipotezė – silpstant regėjimui, pirmiausiai žmogus pradeda nebematyti periferinių zonų. „Tai paaiškina, kodėl žmonės jaučiasi tarsi tunelyje“, – teigia profesorius. Tuo tarpu ryški šviesa, A.Newbergo įsitikinimu, reiškia, kad regos sistemos centrinė dalis išsijungia paskutinė.
Profesoriaus spėjimas – žmogui mirštant, abu smegenų pusrutuliai pradeda veikti išvien. Kaip pasakojo A.Newbergas, simpatinė smegenų nervų sistema yra atsakinga už žmogaus susijaudinimą. Ji paruošia žmogų veiksmui. Savo ruožtu parasimpatinė nervų sistema žmogų nuramina ir jį atnaujina. Gyvenime, vienos sistemos veiklos pradžia reiškia kitos sistemos veiklos pabaigą, tačiau žmonių, patyrusių mistinius išgyvenimus, smegenyse abi sistemos veikia tuo pačiu metu. Būtent tai ir lemia, kad žmogus jaučiasi tarsi būtų ištrūkęs iš savo kūno ir viską mato labai ryškiai.
Ar tai reiškia, kad A.Newbergas tiki, jog dangaus vizijos yra tik cheminiai–neurologiniai reiškiniai? Profesorius, išgirdęs tokį klausimą, nusijuokia. „Nežinau... Nemanau, kad turime pakankamai įrodymų, kad galėtumėme tai teigti“.
Nuo maždaug 1980 m. kai kurie mokslininkai teigė, kad priešmirtinė patirtis yra tam tikras fiziologinis savęs gynimo mechanizmas. Esą tam, kad apsaugotų žmogų nuo per traumą patirtos žalos, smegenys išleidžia saugojamuosius chemikalus, kurie taip pat iššaukia haliucinacijas. Ši teorija tapo ypač aktuali mokslininkams suvokus, kad faktiškai visus, priešmirtinei patirčiai būdingus jausmus, tarp kurių – ėjimas tuneliu, jausmas, kad esi ištrūkęs iš savo kūno, dvasinis pakylėjimas, vaizdinės haliucinacijos ir prisiminimai – sukelia ir narkotinės medžiagos.
2000 m. psichiatras Karlas Jansenas rašydamas knygą apklausė keletą narkotines medžiagas vartojusių žmonių. Vienas iš jų, pasivadinęs K.U., vieną iš savo „kelionių“ apibūdino taip: „Aš patekau į auksinę Šviesą. Pakylau į Šviesą ir pajutau neapsakomą sąlytį su Šviesa, kuri, manau, yra Dievas“.
Dantė tai aprašė geriau, bet vizija stebėtinai panaši.