Su Abdessattaru Malika susipažino tramvajaus stotelėje, Briuselyje. Ji, tąkart, visą savo kūną ir veidą buvo paslėpusi po šydu; jis turėjo gilius gulėjimo kniūbsčiomis prieš Alachą, ritualinio žemės lietimo kakta, ženklus. Tarp jų gimė aistra – vienas kitam ir džihadui. Po dvejų metų Abdessattaras tapo kankiniu. 2008 metų gruodį Malika buvo suimta per didžiulę kontrterorizmo operaciją Belgijoje. Šią operaciją įgyvendinę pareigūnai Maliką vadino „gyva al–Qaedos legenda“. Šiais metais moteriai paskirta aštuonerių metų kalėjimo bausmė
Pirmą kartą su Malika el Aroud susipažinau prieš ketverius metus, kai į mano rankas pateko nedideliu tiražu išspausdinta jos prisiminimų knyga „Šviesos kariai“. Šią knygą atradau rinkdamas informaciją televizijos CNN dokumentiniam filmui apie teroristinio tinklo „al–Qaeda“ lyderį Osamą bin Ladeną. Radęs šios moters elektroninio pašto adresą, parašiau jai. Po to dar šešis mėnesius kantriai telefonu kviečiau Maliką susitikti su manimi, kol galiausiai ji sutiko man papasakoti savo istoriją.
Šaltą žiemos dieną pabeldžiau į Malikos buto duris ramiame Šveicarijos kaimelyje, netoli Fribourgo miesto. Duris atidariusi moteris maloniai, tobula prancūzų kalba pasikvietė mane į vidų. Atsakyti į paspaudimui ištiestą mano plaštaką ji nesutiko – atsiprašiusi paaiškino, kad taip elgtis jai draudžia jos religija. Tuo metu 46–erių metų nuo galvos iki kojų juodais drabužiais apsivilkusios Malikos atidengtas buvo tik apvalus veidas. Moters išvaizda, apart degančių, išraiškingų, gilių rudų akių, nebuvo išskirtinė.
Tarp jų gimė aistra – vienas kitam ir džihadui. Po dvejų metų Abdessattaras tapo kankiniu. 2008 metų gruodį Malika buvo suimta per didžiulę kontrterorizmo operaciją BelgijojeMalika pasiūlė man puodelį marokietiškos arbatos ir keletą šveicariškų pyragaičių, kuriuos patiekė savo mažoje virtuvėlėje. Ji, kaip ir likę namai, buvo nepriekaištingai tvarkingi. Atsisėdau priešais ją, norėdamas pradėti interviu ir tuomet išgirdau jos motinišką toną: „Jei su manimi būsite mandagus, aš taip pat būsiu mandagi ir nekils jokių problemų“, – tarė ji, įdėmiai žvelgdama į mane savo veriančiomis akimis.
„Daugybę metų gyvenau be religijos, – pasakojimą pradėjo Malika. – Islamas man buvo tikra Dievo dovana“.
Būdama Belgijoje gyvenanti maroko imigrantė, Malika augo jausdamasi suvaržyta. Jos pareigingi tėvai reikalavo, kad namuose mergaitė nešiotų šydą, tačiau eidama į mokyklą Malika vilkdavosi trumpus sijonus ir aptemptus džinsus. Vos sulaukusi 18–os, mergina tam tikrą laisvės formą surado ištekėdama už marokiečio, norėjusio gauti Belgijos pilietybę. Vietoj to, kad įsikeltų gyventi kartu su savo vyru, Malika pradėjo lankytis aptriušusiuose naktiniuose klubuose, nakvoti atsitiktinių pažįstamų būstuose, praustis viešuose tualetuose. „Dariau viską, kas yra bloga“, – pasakojo man moteris. Bedarbė ir pernelyg išdidi, kad paprašytų pinigų, Malika beveik nieko nevalgė, o vienu metu net bandė nusižudyti, prarydama saują piliulių. Galiausiai ji susižadėjo su savo pusbroliu, kuris ją paliko vos tik mergina pastojo.
Malikos kelionė atgal į islamą prasidėjo jai būnant 32 metų vieniša ir pažeidžiama mama. Sykį moteris klausėsi marokietiškos radijo stoties: „Išgirdau arabišką kvietimą maldai ir savo širdyje pajutau kažką labai stipraus, kviečiančio mane atsibusti ir sugrįžti“. Malika susirado Koraną ir pirmą sykį jį perskaitė. „Jis prasiskverbė į mano širdį tarsi šviesos spindulys. Supratau, kad Dievo gailestingumas yra beribis“, – prisiminimais dalinosi moteris.
Po kelerių metų Malika Belgijos islamo centre – organizacijoje, praktikuojančioje islamo fundamentalizmą, užsirašė į paskaitas. Malika prisiminė, kad kai pirmą kartą įžengė į klasę, visos moterys atsisukusios sužiuro į ją, suerzintos jos vakarietiškų drabužių. Netrukus į pasaulį Malika jau žvelgė per siaurą burkos akių tarpą.
Netrukus sekė dar dvi trumpai gyvavusios moters santuokos. O tuomet, vieną dieną, akinius ir tunisietišką kepurę užsidėjęs Abdessattaras Dahmane nedrąsiai priartėjo prie tramvajaus laukiančios Malikos. Jis moteriai, visą save paslėpusiai po šydu, pasakė apie ją girdėjęs Islamo centre ir prasitarė norįs su ja susipažinti. Atsiprašydamas už tiesmukumą, Abdessattaras įdavė Malikai savo telefono numerį ir paprašė pratęsti jų pokalbį telefonu. Sužavėta vyro mandagumo ir šiltos šypsenos, Malika sutiko.
1999 metais jie abu džiaugėsi ilgais pokalbiais ir dar ilgesniais pasivaikščiojimais viešuose miesto parkuose. Netrukus įsižiebė romanas. „Man jis buvo labai galantiškas ir švelnus“, – spindinčiomis akimis pasakojo Malika. Tačiau tuo metu ji nežinojo, kad Abdessattaras, kuris taip pat kadais buvo vedęs ir studijavo žiniasklaidos studijas Tuniso universitete, dėl savo ryšių su grupe, susijusia su „al–Qaedos“ ekstremistais, buvo į save atkreipęs Belgijos saugumo agentų dėmesį. Kai Malika jį pirmą kartą susitiko, jis buvo ką tik grįžęs į šalį po nesėkmingo bandymo patekti į Kosovą, kur tikėjosi prisidėti prie džihadą skelbusių brolių.
Ankstyvą 1999 metų pavasario dieną, Abdessattaras pasipiršo Malikai. Jai buvo kątik pranešta, kad serga tuberkulioze, todėl moteris labai baiminosi, kaip į tai sureaguos sužinojęs Abdessattaras. Tačiau tai, ką jis pasakė, privertė ją „ištirpti“: „Tau reikės manęs, ir aš noriu tavimi pasirūpinti“. Po poros vestuvių Belgijos islamo centre, vyras sąžiningai laikėsi duoto žodžio, netgi reikalaudamas leisti jam atlikti visus namų ruošos darbus.
Malikos jaunesnioji sesuo, Saida, prisiminė, kokia įsimylėjusi tuo metu buvo Malika. „Ji turėjo daug patirties su vyrais, tačiau Abdessattaras su ja elgėsi gražiai ir tai sukūrė didžiulį skirtumą“, – pasakojo ji man. Skirtingai nei Malika, Saida, kuriai Briuselyje priklauso namų tvarkymo verslas, puikiai integravosi į Belgijos visuomenę. Moteris aiškiai pažymėjo nepritarianti nė vienam iš savo sesers radikalių požiūrių.
Malika susitaikė su gyvenimo Jalalabade kasdienybe ir tuo, kad čia nuolat trūko bėgančio vandens, elektros ir buvo daugybė kitų nepatogumų, kaip, antai, viename kambaryje turėjęs tilpti visas gyvenimasNepaisant visko, Abdessattaro elgesys Saidai tuo metu pasirodė keistas. „Su manimi jis bendraudavo labai mažai, o kai kalbėdavo, niekada į mane nežiūrėdavo. Visą laiką kur nors nukreipdavo savo žvilgsnį“, – pasakojo Saida. Vieną dieną ji kartu su savo vyru jaunavedžius pasikvietė pas save į namus vakarienės. Tas vakaras, pasak Saidos, buvo tikra tragedija: vos sužinojęs, kad jos vyras yra šiitas, o ne sunitas, kaip kad patsai, Abdessattaras iškart paliko ir paliko šiuos namus (takoskyra, skirianti šias dvi islamo atšakas, tai nesutarimas dėl tikrojo pranašo Muhammado, įpėdinio. Ekstremalūs sunitų radikalai tiki, kad šiitai musulmonai yra mirties nusipelnę eretikai). Abdessattaro ūmus išėjimas iš vakarienės sukėlė gilią nesantaiką tarp seserų.
Per pirmuosius santuokos mėnesius, Abdessattaras Malikai nuolat kalbėdavo apie tai, kaip nemusulmoniškų valstybių sąjunga, kurios lyderė buvo Jungtinės Valstijos, engė viso pasaulio musulmonus. Jis kalbėjo apie „pasaulinį džihadą“, apie kurį neseniai buvo paskelbęs Afganistano kalnuose gyvenęs Osama bin Ladenas . „Abdessattaras padėjo man suprasti tam tikrus dalykus, – pasakojo Malika. – Jaučiau tą patį skausmą, kaip ir jis, matydamas, kaip yra žudomi mūsų broliai ir sesės. Jutau tokį pyktį, kad pati norėjau griebtis ginklų“. Pirmuoju akstinu poros veiklai tapo rusų kariuomenės veiksmai prieš čečėnų musulmonus.
1999 metų pabaigoje Abdessattaras, žiūrėdamas vakaro žinias, įsiklausė į per jas parodyto O.bin Ladeno kvietimą savanoriams prisijungti prie pasaulinio džihado. „Mano vyras klausėsi O.bin Ladeno tarsi sukaustytas. Mačiau, su kokiu susižavėjimu ir meile jis žiūrėjo. Pajutau lygiai tą patį. O.bin Ladeno veide švietė grožis“, – sakė Malika. Jau tą momentą, pasak moters, jos vyras ryžosi palikti Belgiją ir išvykti į Afganistaną bei tapti džihado savanoriu. Pora sutarė, kad galiausiai Malika prisijungs prie savo vyro.
Į Afganistaną Abdessattaras išvyko 2000–ųjų pavasarį, kur prisijungė prie treniruočių stovyklos, netoli Jalalabado miesto. Vyras tikėjosi galiausiai prisijungti prie džihadistų Čečėnijoje, tačiau kažkuriuo metu buvo priimtas į O.bin Ladeno teroristų tinklą. 2001 metų sausį, praėjus aštuoniems mėnesiams po išsiskyrimo, Malika išskrido į Pakistaną. Jai buvo skaudu palikti savo dukterį, kuri tuo metu ruošėsi pradėti studijas universitete, tačiau šis jausmas greitai išnyko, vos tik ji pagalvojo apie tai, kad netrukus susitiks su vyru, kurį mylėjo. Pirmą kartą savo gyvenime Malika jautė, kad daro kažką prasmingo. Jos planas, kaip ji man sakė, buvo Afganistane įsteigti našlaičių namus.
Malikai nusileidus Pakistane, du vyrai svaiginančiomis kalnų pervažomis nugabeno ją iki sienos su Afganistanu. Nepaisant natūralaus, ją supusio gamtos grožio, moteris negalėjo patikėti afganistaniečių skurdu, kurį jiems teko kęsti. „Tai, ką pamačiau buvo kažkas, ko mes, Vakaruose, tiesiog negalime įsivaizduoti“, – kalbėjo moteris ir pridūrė pajutusi gėdą dėl paprastos prabangos, kuria mėgavosi Belgijoje.
Pasiekus Afganistano rytuose esantį Jalalabadą, netoli Hindu Kusho kalnų, vyrai paliko Maliką priešais nedidelę, nušiurusią lūšną. Netrukus pasirodė jos vyras. Abdessattaras pasitiko moterį su plačia šypsena, o ji, kaip prisiminė, tiesiog degė iš nekantrumo jį apkabinti. Ateinančias tris dienas pora neišėjo iš savo naujojo būsto.
Malika susitaikė su gyvenimo Jalalabade kasdienybe ir tuo, kad čia nuolat trūko bėgančio vandens, elektros ir buvo daugybė kitų nepatogumų, kaip, antai, viename kambaryje turėjęs tilpti visas gyvenimas. „Jaučiausi tarsi gyvenčiau Viduramžiais, – pasakojo man moteris. – Vandenį pumpuodavau iš šaltinių, o norėdama sušildyti būstą, degindavau medieną. Visos kambario sienos buvo nusėtos skylėmis“.
Abdessattarui palikus namus, Malika leisdavo laiką kartu su kitų „al–Qaedos“ kovotojų žmonomis gamindama patiekalus iš daržovių. Mėsa čia buvo brangi ir sunkiai pasiekiama. Kartais Malika apsilankydavo turguje, kur nupirkdavo keletą vištienos gabalėlių, nors ir prireikė nemažai laiko, kol moteris pagaliau priprato stebėti, kaip jos vakarienę nužudydavo tiesiai prieš jos akis, mat čia faktiškai nebuvo galimybės mėsos laikyti šaldikliuose. Bet Malika prisitaikė. Vienintelis dalykas, dėl kurio ji skundėsi – tai, kad išeinant į miestą net ir akis reikėdavo paslėpti po specialiu burkos tinkleliu. Moteris teigia dėl jo prarasdavusi pusiausvyrą.
Sykį ar du Malika matė O.bin Ladeno žmonas, kai šios iš Kandaharo, „al–Qaedos“ centro šalies pietuose, atvyko aplankyti savo vyro. Pasak Malikos, šios moterys „atrodė laimingos, iš to, ką man teko matyti“. „Jos netgi spinduliavo. Antraip jos nebūtų už jo ištekėjusios. Nemanau, kad jis vertė jas tai padaryti“, – sakė Malika. Pati Malika niekada nebuvo susitikusi su O.bin Ladenu, nes jis griežtai laikėsi požiūrio, kad moterys ir vyrai turi būti atskirti. „Man lengva apibūdinti meilę, kurią Abdessattaras jam pajuto, nes ją jutau ir aš, – pasakojo man moteris. – Tai jis padėjo užguitiesiems. Tai jis stojo prieš didžiausią priešą pasaulyje – Jungtines Valstijas“.
Praėjus keliems mėnesiams po jos pasirodymo Afganistane, Abdessattaras persikėlė į patogesnį būstą, įrengtame rajone netoli pagrindinės Jalalabado upės. Šiame rajone visi namai buvo rezervuoti patikimiausiems O.bin Ladeno kariams. Abdessattaras norėjo parodyti Malikai kuo daugiau tikrojo Afganistano, todėl veždavosi ją į ligonines ir kaimus, nuniokotus karo ir iškankintus bado. Malika pamena, kaip jos vyras vis sakydavo: „Pažvelk, pažvelk į tai gerai, nes tai amerikiečių darbas, Jungtinių Tautų sankcijų rezultatas“.
Vieną dieną Abdessattaras nusivežė Maliką į treniruočių stovyklą, kur, jos džiaugsmui, vyras parodė, kaip šaudyti iš kalašnikovo ir net leido jai iššauti. Tačiau Abdessattaras Maliką čia atsivežė ne pramogai. Jis mokė savo žmoną, kaip apsisaugoti nuo Šiaurės Aljanso karių, kurie netoliese kovojo prieš O.bin Ladeną ir Talibaną. Jis jai sakė: „Jei jie ateis, kai manęs nebus, šaudyk į juos, kol jie tave nužudys. Neleisk, kad jie tave paimtų įkaite“. Nuo tos dienos Malika niekada nemiegojo be ginklo prie savo kojų.
Bus tęsinys
Istorija aprašyta žurnale „Marie Claire“
