„Didžiuojuosi savo vyrais. Jie šaunuoliai. Žinote, koks ilgas kelias. Jis prasidėjo liepos 15 dieną Druskininkuose. Buvo 17 vyrų. Ir tie vyrai, kurių čia nėra, labai prisidėjo prie pergalės. Tai Mindaugas Katelynas, Mindaugas Lukauskis, Giedrius Gustas, Donatas Motiejūnas, Arvydas Eitutavičius. Noriu padėkoti savo kolegoms treneriams – Valdemarui Chomičiui, Robertui Kuncaičiui, Mantui Šerniui, Donaldui Kairiui. Begalinis Evaldo Kandratavičiaus indėlis . Be jo darbo ir žinių nebūtų buvę įmanoma žaisti tokiu tempu ir laimėti. Medicinos brigada įdėjo savo širdį. Tai visų pergalė, nes tai buvo komandinis darbas“, – kalbėjo K.Kemzūra.
Anot jo, daug padėjo begalinis noras, koncentracija, apsisprendimas – šiandien arba niekad. „Trūksta žodžių. Ačiū! Sveikinu Lietuvą. Dėkoju visiems, kurie palaikė. Norėčiau, kad tai, ką padarė tie vyrai... jeigu tai padėjo suvienyti Lietuvą dviem savaitėms ir jeigu galėtume pasinaudoti tuo impulsu ir kitose gyvenimo srityse, manau, kad mūsų šalis eitų į priekį“, – tvirtino treneris.
– Kas buvo sunkiausia šiame turnyre?
– Sunku atsakyti. Viskas buvo sunku. Žaidė vyrai traumuoti – Javtokui ir Jasaičiui gydytojai nuolat leido vaistus, Linas... Niekas neverkšleno. Nusiteikimas toks – rungtynių dieną visi sveiki ir visos problemos lieka už durų. Kai laimi, atrodo viskas buvo gerai, bet nuo pat pradžių didelė atsakomybė ir noras pasirodyti kuo geriau – tai buvo sunkiausia. Ačiū vyrams, kurie rėmė mano pečius. Sėmiausi stiprybės iš jų.
– Ką galime nuveikti su šia komanda Europos čempionate Lietuvoje?
– Neskubėkite. Tai atskiros varžybos ir viskas prasideda iš naujo. Tai nauja dinamika. Nemėgstu skambių žodžių – nenoriu prisižadėti. Gal tai mano silpnybė, mėgstu tyliai dirbti. Bus daug sunkiau. Sporte taip yra – pasiekti kažką sunku, bet išsilaikyti viršuje – dar sunkiau.
– Kada patikėjote, kad turėsime medalius?
– Kai baigėsi rungtynės. Slapta svajonė giliai ruseno, bet ji buvo labai labai giliai. Tai buvo didžiulė svajonė ir tiek.
– Įveikėte garsius pasaulyje trenerius. Kaip tai pakeis jūsų karjerą?
– Tai ne taip svarbu. Svarbiausia, kad būtų sveikatos, kad šeima būtų sveika ir ne aš įveikiau, o vyrai ir mano pagalbininkai. Aš tik stovėjau ten šone ir skėsčiojau rankomis.
– Tikriausiai nekantraujate grįžti namo?
– Paskutinius dešimt metų ne namie. Kai sugrįžtu, šeimyna nori išvažiuoti, o aš noriu namie pabūti. Visur gerai, bet Lietuvoje geriausia.
