„Tai įvertinimas ir signalas, kad reikia kabinti švilpuką ant vinies tarptautiniu mastu, – iš karto po pagerbimo ceremonijos sakė R.Brazauskas. – FIBA taisyklės sako, kad 50 metų sulaukęs krepšinio arbitras neturi daugiau galimybių teisėjauti oficialiose varžybose. Nacionaliniuose čempionatuose nedraudžiama, juolab kad kiekviena šalis turi savus įstatymus. Lietuvoje teisėjų amžiaus limito nėra. Jeigu žmogus atitinka fizinius normatyvus, išlaiko teoriją ir labai „nenusišvilpia“, leidžiama teisėjauti tiek, kiek įstengia.“
– Graudu buvo?
– Atvirai pasakysiu – esu sujaudintas. Man tai buvo staigmena. Juolab, kad šis švilpukas įteikiamas antrą kartą per visą istoriją. Pirmasis buvo įteiktas prieš pora metų mano kolegai slovėnui Iztokui Remsui. Tikrai malonu gauti tokį apdovanojimą. Buvo sunku, bet įstengiau ašarėlę sulaikyti.
– Gal galėjo tokį apdovanojimą įteikti per finalą?
– Negaliu pasirinkti kada. Tai geriausia galimybė ir vieta. Teisėjai nėra pasaulio bamba. Visas dėmesys skiriamas žaidėjams. Pusfinaliai ir finalai... nereikia maišyti tokių progų su tikruoju krepšiniu.
– Ką FIBA prezidentas sakė sveikindamas?
– Pasveikino ir trumpai pakalbėjome apie darbą, kad kartu neteko teisėjauti. Aš tarptautinę kategoriją gavau 1987 metais, o jis baigė karjerą 1988 metais. Jam sakiau, kad daug mačiau jo teisėjaujamų rungtynių – nė vienerių nepraleisdavau Kauno sporto halėje.
– Šiame planetos čempionate Turkijoje dar švilpsite?
– Paskyrimus rungtynėms sužinome tik apie vidurnaktį. Dar yra dvi dienos, tai galimybė yra visiems 40 teisėjų.
– Kaip vertinate šio pasaulio čempionato teisėjavimo lygį?
– Tikrai aukšto lygio ir malonu, kad nebuvo didelių nesusipratimų interpretuojant taisykles. Dauguma yra iš Europos – 19, o 12 teisėjų – iš Amerikos žemyno. Nebuvo blogų rungtynių. Klaidų visada buvo, yra ir bus. Svarbiausia, kad jos neturėtų įtakos rungtynių rezultatui. Kol kas nebuvo tokių rungtynių. Kol kas FIBA vadovai tuo patenkinti (tris kartus beldžia į dėžutę su Auksiniu švilpuku).
– Kokį įspūdį palieka Lietuvos rinktinės žaidimas?
– Dviem žodžiais – trūksta žodžių...
– Arenoje vardijo jūsų pasiekimus. Galite priminti nors kelis iš jų?
– Teko teisėjauti 12 Eurolygos finalo ketvertų, iš jų septyniuose finaluose. Dalyvavau penkiuose Europos čempionatuose, pernai Lenkijoje teisėjavau finale. Šis mano ketvirtas pasaulio čempionatas ir teko keturiose olimpinėse žaidynėse švilpti. Atlantos olimpiadoje teisėjavau moterų finale, o Sidnėjuje ir Pekine – vyrų finale. Dar nemažai LKL finalų...
– Pačios įsimintiniausios rungtynės?
– Kiekvieno trenerio ir žaidėjo svajonė – laimėti olimpines žaidynes. Teisėjo didžiausias įvertinimas – teisėjauti vyrų finale. Man pavyko dukart į tą patį kalną įlipti. Vis tik įsimintiniausias – finalas Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse.
– Kaip pasikeitė krepšinis nuo to laiko, kai pradėjote teisėjauti?
– Labai pasikeitė. Kartais tenka pasižiūrėti senus įrašus – kitas krepšinis. Vien jau pažiūrėjus į žaidėjų figūras – anksčiau buvo aukšti ir liekni, o dabar – raumeningi ir šoklūs.
– Tai reiškia, kad dabar sunkiau teisėjauti?
– Žinoma. Prieš dešimt metų pradėjome teisėjauti trise, tai buvo abejonė, ar užteks kiekvienam teisėjui galimybių atskleisti save. Ar pavyks trise pasidalyti tais švilpukais. Dabar galiu pasakyti, kad visiems to darbo užtenka. Truputį kitoks teisėjavimas dabar, nes sumažėjo spėjimų. Ne paslaptis, kai teisėjauja dviese, dažnai spėjama, ar buvo pražanga. Šešios akys mato daugiau nei keturios. Aišku, būna tų juodų taškų, tačiau tai – ne tragedija. Nėra teisėjų be klaidų.
– Kur jūsų sėkmės paslaptis?
– Pirmiausiai yra darbas, meilė krepšiniui. Ir kažkiek tam turėjau talento. Kiekvienam darbe ar sporte geriausių rezultatų pasiekiama, kai suderinamas talentas ir darbas. Gal ne kukliai pasakiau, bet taip manau.
– Lietuvoje dar teisėjausite, o Eurolygoje laukia komisaro darbas?
– Šįmet dar negalėsiu komisaro darbo dirbti, nes reikia išlaikyti egzaminą. Šiemet seminaro nėra, tai teks metus palaukti, o tuomet žiūrėsime.
