Taigi, ankstų ketvirtadienio rytą prasidėjo mano šių metų kelionė į Pasaulio pokerio seriją – WSOP. WSOP visiems žaidžiantiems pokerį yra susijusi su didesnėmis ir mažesnėmis svajonėmis – ne išimtis esu ir aš. Po to kai praeitais metais pavyko joje debiutuoti (red. past.: pernai WSOP Nr. 62 „The Little One For One Drop“ 1111 dolerių įpirkos turnyre A. Bielskis tarp 4496 dalyvių užėmė 39 vietą ir laimėjo 12 908 dolerių prizą) žinojau, kad į Las Vegasą tikrai sugrįšiu.
Ir nors planuojant šių metų kelionę buvo įvairių abejonių ir svarstymų, kad gal reikėtų praleisti šiuos metus, bet viskas baigėsi tuo, jog sėdau į mašiną ir išvažiavau į oro uostą. Čia sutikau Gytį ir Agnių (red. past.: Gytis Bernatavičius ir Agnius Ismailovas), kurie su kompanija irgi traukė į Las Vegas. Mūsų maršrutas skyrėsi – aš skridau tiesiai į Las Vegasą, o jie keliavo per Los Andželą. Bet iki Frankfurto visi skridome kartu. Visi buvome geros nuotaikos ir be nuotykių pasiekėme Frankfurtą. Čia keliai išsiskyrė ir aš užkandęs patraukiau ieškoti savo skrydžio. Šiais metais ir mažiau tikrinamas buvau, ir viskas kažkaip sklandžiau praėjo.
Lėktuve jau buvau išsigandęs nes priešais mane įsitaisė šeima su dviem vaikais – maždaug 2 ir 4 metų berniukais. Juk žinote, kaip būna su vaikais lėktuvuose (red.: šypsosi). Bet jie visą kelionę nekėlė jokių rūpesčių, buvo linksmi, geros nuotaikos. Aš ir šiaip nelabai mėgstu skraidyti lėktuvais, tad tokia ilga kelionė mane tikrai išstumia į komforto užribį, bet, nors nugara ir pasturgalis pavargo, pažiūrėjau keletą filmų, paskaičiau. Labai patiko „The Imitation Game“ apie Alaną Turingą ir kaip jis antro Pasaulinio karo metu šifravo „Enigmą“.
Kaip ir praeitais metais leistis Las Vegase buvo nemalonu – didelė turbulencija, o pabaigoj dar ir lėktuvas smarkiai rėžėsi į asfaltą. Pas mano draugą pilotą Marių, tai studentas turbūt egzamino būtų neišlaikęs (red.: šypsosi).
Atskiro paminėjimo verta tvarka oro uoste. Atskridus ir stojus į bendrą eilę greitai praėjo darbuotoja ir išrinko tuos, kas jau yra lankęsi Amerikoje nuo 2008 metų. Visus nusiuntė prie duomenų suvedimo terminalų: Ten nuskanavus pasus visa info būna jau susieta su paso numeriu. Užpildai kelis laukelius, nuskanuoja pirštų antspaudus, padaro nuotrauką ir išspausdina bilietą. Tą bilietą parodai pasienio darbuotojui – antspaudas ant jo, antspaudas į pasą ir viskas! Viskas užtruko 5 minutes. Prisiminus paskutinę kelionę į Maroką ir ten buvusią pasienio tvarką, tai lieka tik džiaugsmingai stebėtis.
Toliau viskas irgi be jokių nesklandumų – pasiėmiau bagažą, pasigavau taksi ir nuvažiavau į viešbutį. Vegase, aišku, karšta – temperatūra apie 35. Viešbutyje viskas buvo kuo puikiausiai: gavau kambarį ir labai gerą pasiūlymą pasilikti ilgiau (pradžiai buvau rezervavęs tik savaitei). Gyvensiu „Flamingo“, kuris yra viso Stripo (pagrindinė Las Vegaso gatvė) legenda. Jie sako, kad ne „Flamingo“ buvo pastatytas ant Stripo, bet Stripas pasistatė prie „Flamingo“ viešbučio. Na, kaip ir priklauso legendai, kosmetinis remontas tikrai nepamaišytų, bet labai skųstis nėra kuo – kambarys didelis, lovos plačios. Įsikuriu ir traukiu į „RIO“, kuriame ir vyksta visas WSOP veiksmas. Po praėjusių metų patirčių šiais metais esu gudresnis. Išsiaiškinau, kad visai šalia mano viešbučio yra „Shuttle Bus“ stotelė, kurie kas pusvalandį veža į „RIO“. Išbandžiau ir nenusivyliau: Viskas veikia kaip laikrodis, be to – ir nemokamai.
Atvažiavus į „RIO“ ir iškart tapo aišku, kad vyksta kažkas išskirtinio – žmonių kiekis sunkiai įsivaizduojamas; to net negalima palyginti su praeitais metais. Eilės driekėsi nuo pat įėjimo į RIO. Viskas buvo susiję su tuo, kad serijos pradžioje (nuo gegužės 29 d.) startuoja pigiausias bet kada rengtas WSOP turnyras – 565 JAV dolerių įpirkos „The Colossus“ turnyras, kurio priziniam fondui yra garantuoti 5 milijonai dolerių. Jame buvo tikimasi 10-20 tūkst. žaidėjų, bet jau dabar pasidarė aišku, kad turbūt bus viršytos net drąsiausios prognozės ir tai bus didžiausias bet kada rengtas pokerio turnyras. Išankstinės registracijos eilė maždaug 3 valandų, o be išankstinės registracijos aš užtrukau maždaug pusantros valandos.
Tuomet susitikau su Matu (red.: Matas Cimbolas), kuris žaidė 3000 dolerių „Shootout“ turnyrą. Šiltai pasisveikinome, aptarėme kas ir kaip ir, palikęs jį žaisti, atstovėjau tą pusantros valandos, kad galėčiau užsiregistruoti. Matui nesusiklostė dienos pabaiga ir jis krito prie stalo likus 4 žaidėjams. Pasinaudojome „Shuttle Bus“ paslaugomis dar kartą ir išvažiavome ilsėtis prieš kitos dienos mūšį. Man jau buvo praėję maždaug 30 valandų be miego, todėl pradėjau jausti nuovargį. Grįžęs į kambarį apie 10 valandą vakaro ir išsyk – miegoti. Vis tiek atsibudau 5 ryto ir daugiau užmigti nebeišėjo. Nieko baisaus, reikės kelių dienų, kad pilnai įvažiuočiau į ritmą. Rengiuosi startui „The Colossus“ turnyre. Daugiau naujienų – po startinės jo dienos.
