Toliau bėga mūsų dienos Las Vegase. O bėga jos taip, kad mes net nežinome nei kelinta, nei kokia tai savaitės diena. Tik žinome kokie turnyrai laukia tą dieną. Ir į juos einame su viltimis pasirodyti kuo geriausiai.
Šią savaitę žaidžiau palankų mano stiliui geros struktūros 3000 dolerių įpirkos turnyrą, kuris startavo antradienį. Ir jame pasirodžiau ir vėl neblogai, nors viltys ir buvo dar didesnės. Gavau palankų pirmą stalą, žaidžiau gerą pokerį ir dieną baigiau pirmame dvidešimtuke su daugiau nei 100 tūkstančių žetonų. Pradinis antros dienos stalas irgi nežadėjo nieko blogo, žetonai stabiliai augo į viršų, žaidėjai krito ir po truputį artėjome prie piniginių prizų.
Tada perkelė prie naujo stalo, kuris jau iš pat pradžių pasirodė sunkus – Chrisas Moormanas, Alenas Bilicius („PokerStars“ kambario slapyvardis „lilachaa“), Danas Shakas, pora jaunesnių europiečių. Bet pavyko laikytis labai neblogai ir stabiliai kilti. O stalo sudėtis vis stiprėjo – atkėlė Brianą Rastą , paskui Jesse Rockowitzą , Xuan Liu. Ir, kas įdomiausia, visi atėjo su labai dideliais žetonų kiekiais. Kai turnyro vidurkis buvo apie 80 tūkst, B. Rastas atsinešė 200 tūkst., o J. Roskowitzas – 270 tūkst. žetonų. Aš tuo tarpu išmečiau žaidėją, kuris su vienspalviais AKs sudėjo apie 80 tūkst. prieš mano tūzus, ir pakilau iki 280 tūkst. Taip likus apie 150 žmonių turnyre buvau skelbiamas kaip turnyro žetonų lyderis.
Žaidimas tapo labai agresyvus, žaidėjai apsikeitinėjo „3-betais“, „4-betais“ ar net „5-betais“ (red. past.: pakartotiniais permušimais). Stengiausi nesivelti ir gavęs geresnes pradines kortas kartas nuo karto permušdavau labai agresyviai žaidusį J.Rockowitzą, todėl pavyko laikytis tame pačiame žetonų lygyje. Stalo stiprumą įvertino ir pats B. Rastas – jis pasakė, kad tai turbūt daugiausiai žetonų turintis stalas turnyre (o tuo metu buvo likę kokie 15-18 stalų) ir be jokios abejonės pats stipriausias, ir kad netgi jis džiaugiasi, kad jis bus išardomas, nes „su jumis čia žetonų nepririnksi“.
Taigi, po kažkurio laiko mūsų stalas buvo išardytas ir patekau prie naujo. Buvo likę 120 žaidėjų, o piniginius prizus dalinasi 117. Pačioje pirmoje rankoje gavau karalius ir permušiau žaidėjo iš pirmos pozicijos (UTG) 6000 statymų kėlimą iki 16,5 tūkst. Oponentas pamąstęs atsakė. Flope atėjo T72 su dviem širdim, atlikau tęstinį 17 tūkstančių statymą ir oponentas trumpai pamąstęs vėl atsakė – atrodė, kad planuoja kelti, bet tikrai neplanuoja nusimesti. Turne atėjo penkakė, nusprendžiau tikrinti ir duoti jam blefuoti riverį. Riveris buvo 6, uždaranti pirkimą su 89. Oponetas kiek pamąstė ir nusprendė statyti 54 tūkst. Pirma mintis buvo žaibiškas atsakymas, nes paslėpiau savo ranką kaip įmanoma. Bet kuo toliau mąsčiau, tuo labiau man viskas nepatiko – oponento kūno kalba atrodė stipriai, nors jis man ir nebuvo matytas. Tai buvo gana jaunas žaidėjas, todėl nusprendžiau, kad jis nori, jog tai atrodytų kaip blefas. Ir foldinau parodydamas kortas. Jis greit muckino, nieko nepasakė, todėl pagalvojau, kad nusimetimas buvo blogas.
Kitą dieną, jį sutikęs (oponentas buvo Nickas Yunis) paklausiau ką turėjo ir aptarėme tą ranką – jis sakė, kad preflop padarė labai loose call ir turėjo 2 poras. Kad, jei būčiau žinojęs kaip jis agresyviai žaidžia, tai tikrai atsakyčiau. Na, bet pokeris tuo ir žavus, kad tai nepilnos informacijos žaidimas ir kartais sprendimai priimami iš nuojautos („čiujka“ = „nuts“). Šiuo atveju, panašu, kad kūno kalba padėjo apsispręsti teisingai.
Kadangi jau žaidėme gana ilgą laiką, tai stipriai pradėjau jausti kylančią temperatūrą. Sunku Las Vegase atsilaikyti peršalimui, nes patalpose visur palaikoma 20-24 laipsnių temperatūra, kai tuo tarpu lauke pastoviai yra bent 40 (vakar pasiekėme kelionės rekordą – 45 laipsniai), visur gėrimai pateikiami su krūvomis ledukų, todėl „šilta – šalta“ režimas yra tikras išbandymas organizmui. Sunkiai jį išlaikome ir mes – aš sergu gana smarkiai ir jau esu pradėjęs antibiotikų kursą (atrodo, kad gerėja); kiti irgi kosčioja, todėl juokais Aleksas (red. past.: Aleksandras Rusinovas) mūsų kambarį pavadino „Džiovininkų kambariu“.
Taigi, gana greit pasiekėme pinigus ir tai buvo jau ketvirtas mano patekimas į pinigus šioje WSOP serijoje. Labai neblogas rezultatas, kol kas, sakyčiau (red. past.: šypsosi). Na, bet tada žaidimas subyrėjo – pralaiminėjau vieną banką po kito, nebesugebėjau atsigauti ir kritau 98 vietoje. Ne tas rezultatas, kurio tikėjausi dienos viduryje, bet nėra ko kaltinti, nes žaidimas, švelniai tariant, neblizgėjo (red. past.: antrosios turnyro dienos apžvalga).
Į kitą dieną pateko Arūnas (red. past.: Arūnas Sapitavičius) ir joje žengė gana toli. Gaila, kad visiškas kortų negavimas neleido jam pademonstruoti dar geresnių rezultatų ir kovoti dėl patekimo prie finalinio stalo (red. past.: Arūno Sapitavičiaus pasirodymo apžvalga).
Aš traukiau į lovą, prigėriau vaistų ir pradėjau prakaitavimo seansus. Planavau kitą dieną nežaisti, bet išleidęs kolegas į kovą ir pagulėjęs iki pietų supratau, kad visą dieną neišgulėsiu. Tai nusprendžiu žaisti „Extended Levels“ turnyrą, kuris turi tikrai daug vertės. Pradžia buvo nebloga, bet paskui žaidimas nesusiklostė ir pralaimėjęs monetos metimą, pasitraukiau iš kovos. Grįžau į viešbutį toliau tęsti kovos su liga.
Iš visų lietuvių diena susiklostė tik Aleksui, kuris ir dabar kovoja toliau (red. past.: Aleksandras Rusinovas pasiekė 42-ojo WSOP turnyro trečiąją dieną – apie tai plačiau mūsų rubrikoje skaitykite netrukus). Grįžęs Arūnas papasakojo kaip jam klostėsi trečia diena, aptarėme rankas ir miegoti. Šiandien nėra turnyrų, todėl visiškai laisva diena. Ją visi leidžiame kas kaip – Aleksas kovoja antroje dienoje, Arūnas turi kažkokį lankytinų vietų sąrašą, kurį išėjo vykdyti (keista, kai žmonės turi aplankyti kažkokiame filme matytą burgerių kavinę, na bet kiekvienam savo), na, o aš dalinuosi savo išgyvenimais su jumis.
Šį savaitgalį Las Vegase vyksta EDC muzikos festivalis, kuriame tikimasi 400 tūkst. (taip, taip – keturi šimtai tūkstančių) žmonių, tai kaip pajuokavo vienas taksistas – tiek „extasy“ ir alkoholio vienoje vietose sunkiai surasi. Galite įsivaizduoti ką reiškia toks kiekis jaunų ir laisvų norinčių linksmintis žmonių vienoje vietoje esant 45 laipsnių temperatūrai. Leisiu fantazijai pasireikšti (red. past.: šypsosi). Iš lietuvių festivalyje, mano žiniomis, buvo Matas ir Kristijonas (red. past.: Matas Cimbolas ir Kristijonas Andrulis), tai jei būtų klausimų apie tai, tai kreipkitės į juos.
Kadangi šiandien sekmadienis ir tai nėra įprastas sekmadienis, o Tėvo diena (Amerikoje ji ypatingai akcentuojama ir gerbiama), tai ta proga noriu ir aš pasveikinti savo Tėtį. Jo supratingumo ir palaikymo dėka esu šiame kelyje ir tuo mėgaujuosi. Ačiū tau, Tėti!
