Pasikalbėti su Alina susitinkame jos siuvimo studijoje, netoli Kauno centro. Tiesa, su moterimi dėl pokalbio tarėmės kelias savaites. Alina vis abejojo. Nes tai, sako, labai asmeniška.
– Alina, kalbamės ne pirmą kartą, tačiau pirmasis mūsų pokalbis buvo apie jūsų profesiją – siuvimą. Negalėjau nepastebėti ir jūsų asmeninių pokyčių. Kada moteris taip pasikeičia, aplinkiniai iš karto sako: turbūt įsimylėjo.
– Ne tai. Aš dėl savo svorio labai neišgyvenau niekada. Jaučiausi faina ir graži. Man visada reikalingas estetinis vaizdas, o stambus žmogus gali būti labai gražus, jei jis pasipuošia ir gražiai atrodo.
Lygiai taip pat kaip ir smulkus žmogus: jei jis save pateiks nelabai gražiai, taip ir atrodys. Dar kitas dalykas: moteris gali būti labai graži, bet vos ji prabyla – grožis baigiasi.
Kai žmogus gyvenime neturi ką veikti, tada jis kabinėjasi prie savo išvaizdos. Aš visada turėjau veiklų. Pasipuoši, ir eini. Jeigu tu sau negražus, tai kas tave matys gražų? Juk niekas.
Aš pati turbūt turėčiau padėkoti mamai, kad mūsų šeimoje nebuvo kalbama apie svorį, nes šeimoje vertybės buvo kitos. Mama man buvo pavyzdys, ji visada savimi rūpinosi, buvo inteligentiška. Mes žmonių nevertindavome pagal jų išvaizdą, bet pagal kitas savybes.
Tad dėl savo svorio aš niekada nekompleksuodavau. Pažiūriu dabar mokyklos laikų nuotraukas, tikrai buvau normali. Bet vaikai juk žiauriausi, tad dėl savo kūno sudėjimo patyčių patirdavau ir mokykloje. Apsigindavau, nekompleksuodavau. Čia gal charakterio bruožas?
Manau, kad mano svoris yra paveldėtas, tai – genai. Esu kaip močiutė, kuri turėjo problemų su skydliauke, su svoriu. Lygiai tas pats ir man.
– Kiek jūs svėrėte tada, kai nutarėte susirūpinti svoriu?
– 132.
– O jūsų ūgis?
– 158.
– Sakote, kad nekompleksavote dėl svorio. Tačiau ryžotės pokyčiams?
– Aš visada sakydavau: man nesvarbu. Man ir buvo nesvarbu. Tol, kol svėriau iki 120 kilogramų, nekildavo jokių problemų.
Tuo pačiu visada sakiau: jei atsiranda sveikatos problemų, jei tai ima trukdyti gyventi, tada imi ir kažką darai. Tiesiog pasiekiau ribą.
– Kaip tai pajutote?
– Anksčiau nejausdavau jokio diskomforto. O paskutinė mano vasara buvo beprotiškai sunki. Ir fiziškai, ir sveikata pašlijo. Įsisiautėjo hormonai. Anksčiau būdavo taip: svoris padidėja, paskui vėl nukrenta. Bet praėjusią vasarą jis tiesiog kilo ir nekrito. Tada supratau, kad jei nieko nedarysiu – bus problemų.
– Nepykit, bet kai dabar mes kalbamės, man prieš akis – jūsų nuotrauka, kurioje jūs žygiuojate gatve.
– Taip, buvo feisbuke.
– Sutikite: ji juokinga.
– Taip, buvo ir daugiau tokių nuotraukų. Man faina. Jei aš tokia esu, jei man gera? Laimingas žmogus juk ne nuo kilogramų. Mano didžiausias troškimas gyvenime – turėti vidinę ramybę. Jeigu tu viduje gerai jautiesi, koks tu bebūtum, tau gerai.
Tačiau kai mano gyvenime kilo įtampų – viskas turbūt susidėjo į vieną vietą. Atėjo riba, kai supratau, kad taip gyventi nebegaliu, nenoriu.
– Ką tada darėte?
– Štai čia problema. Kai jau apsisprendi kažką keisti, yra sudėtinga, nes tu nežinai, kur kreiptis. Aš nuėjau pas dietologą. Užtrukau ten gal 10 minučių. Man davė lankstinuką apie tai, kurie maistai sveiki, o kurie ne. Ir viskas. Tą galėjau internete rasti ir pati.
O juk aš nesvėriau 80 kilogramų – gerokai daugiau. Mano organizme viskas buvo išbalansuota. Visada buvau tos nuomonės – kai tu meti svorį ir ketini imtis mitybos korekcijų, tave turi prižiūrėti, konsultuoti medikai, nes pats vienas gali prisidaryti nesąmonių.
