Šimtai tūkstančių žmonių mūsų kaimynėje Lenkijoje spalio pabaigoje išėjo į gatves protestuoti po to, kai šalies Konstitucinis tribunolas nusprendė, kad šalies įstatymai, leidžiantys abortus vaisiaus apsigimimo atvejais, prieštarauja konstitucijai. Teismo sprendimu, šalyje, kurioje ir taip galioja vieni griežčiausių abortų įstatymų Europoje, nutraukti nėštumą bus leidžiama tik išžaginimo arba kraujomaišos atveju, taip pat, kai kyla grėsmė motinos gyvybei.
Šie įvykiai sukėlė daug diskusijų abortų klausimu. Bendros nuomonės visuomenėje nėra: vieni pasisako už moters laisvę į savo kūną ir laisvą apsisprendimą gimdyti ar ne, kiti moters pasirinkimą negimdyti smerkia ir neretai ją apipila tokiais epitetais kaip „žmogžudė“.
Lietuvoje abortai leidžiami, o jų tvarką reglamentuoja Sveikatos apsaugos ministerija. Mūsų šalyje įteisintas vienintelis nėštumo nutraukimo metodas – chirurginis, atliekamas sveikatos priežiūros įstaigose.
Pirmoje temos apie abortus dalyje gręžiamės į savo šalį ir kalbame apie priežastis, dėl ko moterys ryžtasi nutraukti nėštumą, kaip reikėtų vertinti mažėjančius dirbtinio aborto skaičius, kokio amžiaus moterys dažniausiai nutraukia nėštumą, su kuo jos susiduria po to – lauktu palengvėjimu ar emocine, psichologine krize, kokia pagalba reikalinga moteriai, kuri sprendžia tokią savo gyvenimo dilemą, ir kokios pagalbos moterims trūksta valstybės mastu?
Už kiekvieno skaičiaus – gyvybė ir moters istorija
Nėštumo nutraukimo operacijų atlikimą Lietuvoje reglamentuoja sveikatos apsaugos ministro 1994 m. išleistas įsakymas „Dėl nėštumo nutraukimo operacijos atlikimo tvarkos“, kuriame nurodyta, kad, moteriai pageidaujant, nėštumą leidžiama nutraukti iki 12 savaičių, jei nėra šiai operacijai kontraindikacijų. Didesnį kaip 12 savaičių nėštumą leidžiama nutraukti, kai jis kelia pavojų moters gyvybei ir sveikatai.
Higienos instituto Sveikatos informacijos centro pateikta statistika rodo, kad mūsų šalyje dirbtinių abortų kasmet mažėja: 1999-aisiais buvo atlikti 18 846 abortai, 2009-aisiais – 8024, 2019-aisiais – 3196.
Gydytojai, su kuriais bendradarbiaujame, sako, kad į juos dažniau kreipiasi moterys, kurioms nepavyksta pastoti, nei tos, kurios nėštumą nori nutraukti.
Paklausta, kokie veiksniai lemia, kad dirbtinių abortų mažėja, Krizinio nėštumo centro vadovė Z.Tomilinienė sako, kad prie to prisideda mažesnis vaisingumas: „Gydytojai, su kuriais bendradarbiaujame, sako, kad į juos dažniau kreipiasi moterys, kurioms nepavyksta pastoti, nei tos, kurios nėštumą nori nutraukti.“ Kita priežastis, pasak pašnekovės, – dabar naudojama daugiau kontracepcijos nei prieš dešimtmetį.
Z.Tomilinienės teigimu, ši statistika gali džiuginti, bet jei imi vertinti kitaip – kad už kiekvieno skaičiaus yra žmogus, rezultatai nėra tokie jau džiuginantys.
„Jei į tai žiūrime tik kaip į pliusiuką lapelyje, tada taip, galime džiaugtis, kad skaičiai tiesiog patys mažėja. Bet, jei žiūrėtume, kad už kiekvieno skaičiaus slepiasi žmogus, per metus gimsta 27 tūkst. kūdikių, atliekama per 3 tūkst. abortų, tai tas skaičius vis tiek lieka didelis.
Be to, už kiekvieno tų skaičių mes matome ir moters istoriją, tada iš tiesų supranti, kokia rimta ir gili ši problema, galinti apversti moterų gyvenimus, sukelti didžiules psichologines problemas“, – sakė Z.Tomilinienė.
Priežastys, dėl kurių moterys ryžtasi abortui
Į Krizinio nėštumo centrą per metus kreipiasi apie 300 moterų. Apie du trečdaliai jų – dėl neplanuoto nėštumo. Iš centro darbuotojams žinomų atvejų 50–60 moterų pagimdo. Kai kurios moterys į centrą kreipiasi tik kartą, vėliau bendravimą nutraukia, tad, kokį galutinį sprendimą priima, nėra žinoma.
Paklausta, dėl kokių priežasčių moterys dažniausiai nori nutraukti nėštumą, Z.Tomilinienė sakė, kad jų yra daug, bet esminė – santykiai su žmogumi, nuo kurio laukiasi vaiko.
