Tas visai nedidelis „kino burbulo“ pasaulėlis saugiai ir stabiliai gyvavo ir pamažu plėtėsi, pažinčių ratas augo, kolegos pamažu tapo draugais ir daug metų buvo įprasta sakyti ne: „Iki kito karto!“, o „Iki Berlynalės ar Kanų!“.
COVID-19 metais paskutinis mano kino festivalis vyko vasario mėnesį, Berlyne, kuris, jau vykstant neramumams dėl viruso Kinijoje, dar kažkaip sugebėjo prasprūsti ir įvykti. Nors stendai Berlyno kino mugėje jau buvo apsirūpinę dezinfekciniu skysčiu, tačiau susitikimai su apsikabinimais dar vyko, kino salės buvo pilnos, o žmonės šventė gyvenimą. Visgi niekas nesitikėjo, kad tai bus paskutinis kartas be aiškaus „iki kada“. Kino festivalių pasaulis atsidūrė po „geležine uždanga“.
Galima mėginti prieštarauti, bet visgi skirtumas tarp filmo žiūrėjimo namuose ir kino teatre yra milžiniškas.
Staiga užklupus nežinomybei organizatoriai bandė ieškoti sprendimų. „Kino Pavasaris“ tapo vienu pirmųjų festivalių pasaulyje, persikėlusių į virtualią erdvę, taip sudarydamas galimybę netikėtai karantino ištiktiems žiūrovams žiūrėti filmus legaliai – tik ne kino ekranuose, o namuose.
Greitas sprendimas atnešė puikių rezultatų, padėjo ir tai, kad nauja karantino būsena dar nebuvo spėjusi išvarginti, o žmonės dar savotiškai mėgavosi buvimu namuose. Laikas ėjo, festivaliai vienas po kito pamažu persikėlė online, tačiau dėmesys filmams internetu pamažu blėso. Galima mėginti prieštarauti, bet visgi skirtumas tarp filmo žiūrėjimo namuose ir kino teatre yra milžiniškas.
Šlovingieji Kanai ilgai ir kantriai puoselėjo viltis „įvykti realybėje“, deja, net ir jiems teko persikelti į virtualią erdvę. Festivalių raudonieji kilimai buvo suvynioti maždaug pusę metų ir, mažesniesiems kino festivaliams pamažu pradėjus vykti lauko ir ne tik ekranuose, didieji dar svarstė ir laukė.
Pirmasis, su daugybe saugumo reikalavimų, raudonąjį kilimą ištiesė Venecijos kino festivalis. Venecijoje susitiko aštuonių svarbiausių kino festivalių Europoje vadovai pažymėti „kiną, kaip vertybę, festivalių vaidmenį ir svarbą palaikant ir skatinant kiną iš viso pasaulio, o ypač – Europos“. Vienas iš pasirašiusiųjų buvo José Luis Rebordinos – San Sebastiano kino festivalio direktorius. Tuomet dar nežinojau, jog, pasidžiaugus Venecijos kino festivalio atidarymo nuotraukomis, būsiu pati pakviesta tapti viena iš „Naujų režisierių“ (arba antros pagal svarbumą) komisijos narių 68-ajame tarptautiniame San Sebastiano kino festivalyje, kuris yra vienas didžiausių ir įtakingiausių festivalių ne tik Ispanijoje, Lotynų Amerikoje, bet ir Europoje.
Tad, Jūsų dėmesiui, filmų naujienos ir užkulisiai iš pirmų lūpų. Kino festivaliai ir geras kinas sugrįžo į kino teatrus!
