Su humoro, dažnai, net juodo, nestokojančiu prof. D.H.Pauža susitinkame jo tarpukario modernizmo elementų kupiname kabinete. Jame jis karaliauja nuo 2004-ųjų. Kaip pridera mokslo žmogui, profesoriaus stalas paskendęs dokumentų bei knygų šūsnyje.
Už nugaros – didžiulė, žvilgsnį iškart patraukianti anų laikų spinta, ant sienos – Anatomijos instituto steigėjo, lietuviškos anatomijos bei antropologijos kūrėjo Jurgio Žilinsko portretas. Šios asmenybės vardą pašnekesio ir ekskursijos po pastatą metu teko girdėti ne kartą. Viskas, kuo didžiuojamasi šioje įstaigoje, prasidėjo būtent nuo J.Žilinsko minčių, darbų ir atradimų. Po anatomijos kūrėjo paveikslu – neįprasta interjero detalė, apie kurią D.H.Pauža ima pasakoti istoriją.
„Matote tą biologinę grupę kėkštų? Šiam darbui – daugiau nei 100 metų. Pirkti aukcione. Kažkada buvęs gyvas organizmas, o dabar, štai, 100 metų stovi. Pati idėja – kažką išsaugoti ateities kartoms – negali nežavėti“, – pristatė Anatomijos instituto vadovas.
Prieš 100 metų Anatomijos institutui buvo paskirtas namas Kauno A.Mickevičiaus gatvėje. Po metų kieme išdygo kitas namas, pavadintas „Anatomikumu“. Abiejuose pastatuose įsikūrė preparavimo salė (prozektoriumas), auditorija, anatomijos muziejus, morgas, laboratorija, biblioteka, chemikalų sandėlis. Didelis ir sudėtingas anatomijos ūkis duso mažose ir nepritaikytose patalpose, tačiau viskas pasikeitė 1933 metais atidarius naujuosius Medicinos fakulteto rūmus, kurių tarpukarinę dvasią siekiama puoselėti ir šiandien.
„Anais laikas viską skaičiuodavo iki karo ir po jo, dabar skaičiuojame iki koronos ir po. Švęsdami anatomijos šimtmetį kėlėme kisieliaus taures, juk veryganizmas įsigalėjęs“, – paklaustas, kokiomis nuotaikomis gyvena Anatomijos instituto vadovas, šmaikščiai atsakė D.H.Pauža.
Jis prisiminė, kad anksčiau požiūris į lavonus buvo visai kitoks – jei niekas nepasiėmė, nepareikalavo, kūnas būdavo panaudojamas visuomenės reikmėms. Šiais laikas teises turi, pasak profesoriaus, net ir miręs žmogus: jei nėra jo prieš mirtį išreikšto sutikimo, būsimų medikų rankose kūnas niekaip neatsidurs.
„Tik mes jų nevadiname kūnais, vadiname palaikais. Kai palaikai žmonių atkeliauja čia, kartu atkeliauja ir socialinės bei laidojimo išmokos. Kas tai nori prarasti? Geriau užkasti nežinomųjų kape. Bet galiausiai radome kompromisą su verslo atstovais, dėl to jie nieko nepraranda – už atvežimą, išvežimą, kremavimus gauna tą patį. Pagal įstatymą mes turime daugybę pareigų ir nulį teisių, susijusių su palaikais. Tik tą vieną, kad galime naudoti palaikus mokslo tikslais. Taigi pas mus atsiduria tik tų žmonių palaikai, kurie prieš mirdami sutiko save paaukoti. Pirmieji savanoriai pas mus „atkeliavo“ 2006, 2007 metais“, – patikino D.H.Pauža, surengęs ekskursiją po instituto balzamavimo patalpas, tarpukarį menančias auditorijas, koplyčią, mokslines laboratorijas ir papasakojęs apie neįprastą patalpų „šildymą“, vykdomą vėdinant vienintelį tokį Lietuvoje galingą elektroninį mikroskopą.
Ar žinojote, kad po balzamavimo palaikai kone dvigubai sunkesni tampa?
– Profesoriau, kaip žmonės žvelgia į tokią galimybę? Kiek per metus sulaukiate sutikimų, paaukoti savo palaikus po mirties medicinos mokslui?
– Kasmet sulaukiame apie 50 prašymų. Negalime sakyti, kad jaučiame pačių palaikų deficitą. Būna, kad vienas studentas „pasikrapšto“, pavyzdžiui, vidurinėje ausyje, ir kitam nebelieka, ką veikti. Jei studentijai, rezidentams neužtenka – importuojame. Yra pasaulyje kompanijos, daugiausiai – Amerikos, kurios visą tai daro legaliai – importuoja palaikus. Ar importavimas kainuoja? Kainuoja darbas žmonių, kurie tai atlieka. Pavyzdžiui, tau reikia nefiksuotų, nebalzamuotų audinių, o jie juk laikomi dideliame šaltyje. Kiek investicijų tam reikia. Bandė sakyti, kad to negalime daryti, nes neaiški importuojamų „produktų“ kilmė, bet jei ten viskas legaliai daroma, nebelieka tokio sakralumo.