Lietuvoje per pastaruosius metus daugiau nei vienu tūkstančiu – apie 16 proc. – sumažėjo įkalintų asmenų skaičius. Šiuo metu bausmę atlieka 198 asmenys, skaičiuojant 100 tūkst. gyventojų, kai prieš dvejus metus jų buvo 232.
Ši kalinių mažėjimo tendencija išliks ir toliau. Įsigaliojo įstatymų pataisos, padedančios plačiau ir dažniau taikyti alternatyvias bausmes, atsisakyti atgyvenusio požiūrio į nuteistųjų priežiūrą, pasitelkiant naujus darbo metodus, skatinti nuteistąjį keisti nusikalstamą elgesį.
Tai – šią vasarą oficialiai skelbta Teisingumo ministerijos informacija.
Tačiau šie skaičiai ir žodžiai nėra tikrasis veidrodis. Arba jie yra tik kreivas veidrodžio atspindys. Nes „nauji darbo metodai“ kol kas tėra išimtis, bet ne taisyklė.
Patys nuteistieji sako: ne, iš Lietuvos įkalinimo įstaigų dar neišėjo sovietmetis.
O ir tie, kurie išėjo anksčiau laiko, gali grįžti. Nes jie nemoka gyventi kitaip. Jų niekas nemokė, jiems nepadėjo. Juos tik uždarė, pasodino.
Jie atgal gali grįžti dėl to, kad įkalinimo įstaigų vadovų, pareigūnų ir įstatymus priimančių politikų supratimas apie bausmę dažniausiai tėra tik aukšta kalėjimo tvora, padalijanti gyvenimą tarp nusikaltimo ir bausmės.
Apie tai kalba žmonės, viena ar kita prasme buvę ar esantys kitoje kalėjimo tvoros pusėje – nuteistieji ir bausmių vykdymo sistemą savomis akimis matantys pareigūnai.
Visi jie laukia teisingų sprendimų iš politikų. Sprendimų čia, kitoje tvoros pusėje, reikia.
Tik jų vis nėra.
Beje, dar vienas įdomus skaičius: vieno nuteistojo išlaikymas per dieną vidutiniškai atsieina apie 30 eurų (2019 metų duomenimis).
Lietuvos įkalinimo įstaigose bausmę šiuo metų atlieka apie pusšešto tūkst. nuteistųjų
„Manau, kad nesunkius nusikaltimus padariusiems asmenims didesnė nauda būtų laisvėje, tik su juo ir jo šeima turėtų dirbti specialistai“, – įsitikusi jau 12-a metų pataisos namuose dirbanti Jūratė.
Ir jei atrodo, kad situacija dėl bausmių dydžio ar jų adekvatumo nėra svarbi normaliai visuomenei – tai klaidingas įspūdis, mat išėję į laisvę šie žmonės gyvena tarp mūsų.
Apie tai kalba ir buvęs bausmių vykdymo sistemos pareigūnas Vytautas, teigdamas, jog problema yra gerokai daugiasluoksniškesnė, nei gali pasirodyti iš pradžių. Jis sako, kad kalėjimo tvora problemos iš esmės nesprendžia.
Todėl klausimas, kurį reiktų kelti, yra ne kiek, o kaip. Tai esminis klausimas, nes nuo to priklauso, kokie žmonės išeina iš kalėjimų. Kokie jie grįžta į laisvę.
Teisėjas Audrius Cininas teigia, jog įkalintų asmenų skaičiaus sumažėjimą, apie kurį skelbiama, greičiausiai lemia apskritai nusikaltimų Lietuvoje sumažėjimas.
Pareigūnė J.Danielė: „Kiekvienas turi turėti viltį į laisvę“
Jūratė Danielė – Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos resocializacijos skyriaus specialistė. Čia ji dirba jau 12 metų, todėl ši įkalinimo įstaiga pareigūnei – puikiai pažįstama.
„Septynerius metus aš dirbau apsaugoje. Budėjau bokštelyje. Būdavo, užsitaisai ginklą, stovi bokšte, saugai perimetrą. Su tuo užtaisytu ginklu tu būni visą parą. Tris valandas stovi, paskui tave pakeičia, turi pustrečios valandos poilsio. Per tą laiką gali lydėti transportą, daryti kitus darbus.
Ėjo laikas, metai, pasigimdžiau trečią vaiką, dvejus metus buvau vaiko auginimo atostogose. Tada grįžau, baigiau mokslus.
Galvodavau, kad gal galiu šioje įstaigoje veikti kažką įdomesnio. Bet tais laikais kai kurie pareigūnai dar buvo likusio sovietinio mąstymo. Taip pilka man atrodė viskas. Pilka pilka... Pareigūnų veidai pilki, nuteistųjų veidai pilki. Ir tokia tuštuma“, – prisiminė pašnekovė.
Jūratė kartu su nuteistaisiais ėmė kurti žaliąsias erdves, o jos dėka pilkas įkalinimo įstaigos sienas pakeitė spalvotos. Į moters veiklas pradžioje skeptiškai žiūrėjo patys nuteistieji, tačiau jau po metų pareigūnės iniciatyvą kurti žalias erdves palaikė net 130 norinčių kartu dirbti nuteistųjų.
