„Labai neteisinga būtų visą kaltę už „neišnaudotą šansą“ reformuoti ir taip sustiprinti Respubliką suversti šiems valdovams, nors tokių bandymų istorikų ir publicistų darbuose buvo apstu, ypač XIX a. Čia galime stebėti tokį psichologinį reiškinį, kai kaltė nuo savęs, šiuo atveju – nuo Lenkijos ir Lietuvos bajorijos, permetama ant kitų, šiuo atveju – ant monarchų, kurie dar, priedo, buvo ir „vokiečiai“, – interviu 15min teigė G.Sliesoriūnas.
Istorikas atkreipė dėmesį, kad nors įprastai nurodoma Augusto II gimimo diena yra gegužės 12-oji, taip yra todėl, kad protestantiškuose kraštuose XVII amžiaus antroje pusėje dar buvo naudojamasi Julijaus kalendoriumi. Abiejų Tautų Respublikoje tuo metu buvo jau pereita prie Grigaliaus kalendoriaus, kuris naudojamas ir šiandien – pagal jį valdovo gimimo diena yra gegužės 22-oji.
Augusto II jubiliejaus proga 15min kviečia skaityti interviu su G.Sliesoriūnu ir išsamiau susipažinti su šiuo valdovu, Abiejų Tautų Respublika jo valdymo metais bei šiek tiek primiršta XVIII amžiaus Lietuvos istorija.
– Kalbant apie Abiejų Tautų Respublikos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovus, galima teigti, kad Saksų-Vetinų dinastijos atstovai kartu su Stanislovu Leščinskiu yra beveik pamiršti. Kodėl taip yra? Kas lėmė, kad Saksų dinastija yra dingusi iš didžiojo Lietuvos istorijos pasakojimo?
– Valstybių nuosmukio laikotarpiai, dažniausiai, nėra itin populiarūs tautų istorinėje atmintyje. Vadinamoji „Saksų epocha“ (1697–1763 m.) nėra populiari ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje. Be to, ji dar asocijuojasi su įvairiomis Lenkijos ir Lietuvos jungtinės valstybės bajoriškosios visuomenės ydomis (savanaudiškumu, trumparegiškumu, liberum veto), inercija bei pasipriešinimu reformomis. Todėl sunku joje žmonėms rasti kokius nors įkvepiančius, pasididžiavimą savo istorine praeitimi skatinančius pavyzdžius. Kita vertus, dažnai tautų istorinėje atmintyje giliai įsirėžia ir kokie nors itin tragiški įvykiai. Įvairios praeityje patirtos nuoskaudos gali veikti tautų savimonę net kelis šimtmečius.
Tokiu pavyzdžiu galėtų būti Abiejų Tautų Respublikos sužlugdymas XVIII a. pabaigoje – trys šios valstybės padalinimai, Tado Kosciuškos vadovauto sukilimas pralaimėjimas. Saksų epocha šiame kontekste atrodo blankokai. Nei laimėtas, nei pralaimėtas Šiaurės karas (1700–1721 m.), sąstingis valstybės institucijų modernizacijos procese. Gal kiek labiau istorinėje atmintyje įsitvirtinęs didžiojo maro (1710–1711 m.) atminimas. Kadangi valstybės praradimas XVIII a. pabaigoje Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje gyvenusioms tautoms buvo egzistencinis smūgis, tai ištisoms kartoms, kurių didžiausias troškimas buvo atkurti iš Europos žemėlapio ištrintą valstybę, Saksų epocha asocijavosi su neišnaudotomis galimybėmis modernizuoti ir sustiprinti valstybę, taip ją išgelbėjant nuo artėjančios nelaimės.
Lietuvoje XIX a. antrojoje pusėje susiformavo modernėjančios lietuvių tautos siekis atkurti „kitokią“ valstybę, nei ta, kuri buvo prarasta, t. y. tautinę, „lietuviškai kalbančią“. Todėl be visų aukščiau paminėtų veiksnių susiklostė ir tam tikras susvetimėjimas su savo XVII–XVIII a. istorine praeitimi. „Didžiajame Lietuvos istorijos pasakojime“ Saksų epocha, matyt, visada liks tam tikrame šešėlyje, tačiau jos pažinimas didės. Jau dabar ji pritraukia gana didelį istorikų, menotyrininkų, kultūros istorijos tyrėjų dėmesį. Kadangi ši epocha Lietuvos visuomenėje nekelia kokių nors ypatingų aistrų, tai ir vykdomiems tyrimams nėra būdinga kokia nors konjunktūra. Su laiku, matyt, tas laikmetis bus geriau pažįstamas ir plačiosios visuomenės, kuri, bent jau Vilniuje, jos pėdsakus mato beveik kiekvienoje senamiesčio vietoje.
