MASALAS
Pradžioje reikia pasakyti, kad naująjį „Netflix“ platformos filmą buvo planuota pavadinti paprasčiau – „Popiežius“. Reikalai pasikeitė, kai vienas pagrindinių vaidmenų buvo patikėtas serui Anthony’ui Hopkinsui, kurio vadybininkas išsiderėjo pavadinimą, atitinkamai liudijantį apie filmų industrijos grando indėlį. Kaip žiūrovai, turėtume į tai žvelgti palankiai, galvoje turėdami, kad po poros savaičių HBO leis mėgautis serialo „Jaunojo popiežiaus“ tąsa, kuri vadinsis „Naujas popiežius“.
Taigi, darosi sudėtinga orientuotis tarp gerų ekrano reginių apie popiežius, bet šiame tekste aptarsiamas filmas priešingai – nėra painus. Bent pirmasis jo sluoksnis yra aiškus ir skaidrus. Jį galima pristatyti pernelyg neatpasakojant realiomis istorijomis paremto siužeto vingių. Juk dažnas žiūrovas jau nutuokia šį tą apie du popiežius, kurie suvaidinti detaliai ir realistiškai.
Tai – istorija apie du asmenis, kuriuos medijos 4 iš 5 atvejų parodo kaip priešingybes. Peržvelgę šio tūkstantmečio lietuviškus tekstus ir reportažus apie Šventajame Soste sėdinčius Bažnyčios vadovus, pamatytume būtent tai: Benediktas XVI yra laikomas perdėm konservatyviu ir gal net tradicionalistu, o Pranciškus – progresyviu pietiečiu, kurį radikalai nepagrįstai vadina marksistu.
Filmas vaizdžiai nubraukia įvairius mitus, parodydamas mums sudėtingas skirtinguose kontinentuose brendusių vyrų biografijas. Aišku, žiūrovas pamatys, kad gerokai daugiau dėmesio gauna Bergoglio, kurį vaidina Hopkinso kraštietis Jonathanas Pryce’as, bet šis vienpusiškumas leidžia mums numatyti, kokie skirtingi potyriai galėjo formuoti Josepho Ratzingerio charakterį.
