Vietname buvo gerų dienų ir prastų dienų. Bet nebuvo nė dienos, kad būtume nuobodžiavę arba jautęsi įsukti į rutiną. Mums patiko kasdien išeiti iš namų ir patekti į aplinką, kiekviename žingsnyje primenančią „Discovery“ kanalo laidą. Mums patiko jaustis kaip filme ir jame turėti pašaliečių vaidmenį. Tokiuose filmuose tie pašaliečiai jau oro uoste prisidaro gėdos. Pameta pasą, pinigus, galvą, bet atranda draugų, šalį, save. Save Vietname, save tarp kitų kultūrų, save kitokio mentaliteto fone, save, kaip nuolat augantį ir besikeičiantį organizmą.
Prieš išvažiuodama į Vietnamą apie save galvojau kaip apie susiformavusią personą, plius minus išbaigtą individą. Turėjau savo žmogų, žinojau savo įsitikinimus ir charakterį, žinojau, kas man patinka, o kas ne. Jeigu manęs kas būtų paklausęs, būčiau atsakiusi, kad esu jau subrendusi kaip asmenybė ir ateityje dar pasikeisiu tik kokia dešimt procentų.
Tik dabar supratau, kad tą akimirką, kai galvoji, jog jau esi išbaigta savo paties versija, panaikini galimybes augti. Juk žmonės keičiasi visą gyvenimą, jeigu tik to nori ir deda pastangų. Jeigu skaito, rašo, bendrauja, svajoja ir šokinėja į vandenį nuo dramblio nugaros. Jeigu įstumia save į situacijas, kuriose turi augti. Jei išeina iš komforto zonos. Jei keliauja.
Tai man padėjo suprasti Vietnamas.
