Vietnamo centrinė aukštuma – tai kalnai, slėniai, kriokliai, vingiuoti keliukai, kaimai su kalnų žmonėmis, daug vietinių turistų, dažniausiai jaunavedžių, bei vienas kitas užsienietis. Juos čia traukia amžinas pavasaris atogrąžų klimato šalyje, vynuogynai ir kavos plantacijos bei populiarus atostogų kurortas – Da Lato miestas, vadinamas Vietnamo Paryžiumi.
„Juokas čia, o ne Paryžius“, – pagalvojau iš autobuso išlipusi į dulkėtą gatvę be trinkelių. Šis medaus mėnesio sostinės pavadinimas gali įtikinti nebent vietinius, kurie niekada nebuvo Paryžiuje ir kuriems Paryžius – tai Eifelio bokštas. Mažą bokšto kopiją galima rasti ir čia, nes kaip „Paryžius“ be „Eifelio“? Prie jo pirščiukais pergalės ženklą rodo atostogautojai, nors tikroji statinio paskirtis ne tokia jau romantiška: konstrukcija tarnauja kaip radijo bokštas.
Įdomios dirbtinai sukurtos romantiškos miesto erdvės ir detalės: skveras su baltais suoliukais, mozaikos iš skirtingų spalvų gėlių vazonėlių, širdelės formos arkos su vijokliais, romantiški tiltukai per dirbtinį kanalą ir įvairios dekoracijos, skirtos prie jų įsiamžinti įsimylėjėliams. Mums romantiškiausi pasirodė natūralūs apylinkės turtai: laukai su braškėmis, vynuogėmis ir gėlėmis. Ne ryžiais, kaip įprasta.
Čia susipažinome su mergina vardu Juong Thi Val, arba Debesis Ant Jūros. Puikiai angliškai kalbančią vietnamietę buvo galima pavadinti atostogų Da Late atradimu. Išgirdusi, kad bandėme gauti informacijos apie tvarkaraščius autobusų stotyje, ji ne tik padėjo mums susigaudyti, bet ir iškėlė mano lagaminą iš autobuso, kol Aurimas pirko bilietus, o vietnamiečiai praeiviai vyrai mano 20 kilogramų nešulį ignoravo.
