Aš turiu vyrą inžinierių. Jis vykdo stiklo ir aliuminio fasadų projektus ir, be kitų gerų savybių, žada kada nors pastatyti mums kokį stiklinį namą. Dar jam nesakiau, kad kol kas man ši idėja skamba kaip grasinimas: „tikras“ gyvenimas, sėslumas, nuotykių pabaiga, brrr… Kad ir kaip būtų, namas turbūt stovės Lietuvoje prie beržo, o galbūt kažin kur Azijoje po palme. Jeigu tai bus pastarasis variantas, Aurimas jau mokės susikalbėti su vietiniais architektais, inžinieriais ir statybininkais, bet… gali būti, kad visus darbus vis tiek darys pats vienas.
Aurimas buvo vienintelis europietis oficialiai singapūrietiškoje, bet realiai vietnamietiškoje stiklo ir aliuminio fasadų kompanijoje. Čia žmonės po biurą vaikščiodavo basi (batus palikdavo prie durų), nukritusius rašiklius pakeldavo kojų pirštais (laukiau, kada Aurimas papasakos, kaip kažkas pasirašė su koja…), čiaudėdavo taip garsiai, kad atrodydavo, jog vyksta neoficialus čiaudėjimo čempionatas; darbe kolegos pešiodavo vieni kitiems iš galvos žilus plaukus, o per pietus visas ofisas užgesindavo šviesą ir palįsdavo po stalu pokaičio miego.
