Vos atskridome į Tailandą, mus pasveikino tuometinis karalius Rama IX. Arba tiksliau – jo didžiuliai portretai oro uoste. Vėliau pastebėjome juos taksi, parduotuvėse, verslo ir viešuosiuose pastatuose, viešbutyje. Net ir savo nuomojamame bute ant stalo radome didžiulę knygą apie karaliaus gyvenimą. Greitai ją pervertę padėjome į stalčių. Tada dar nežinojome, kad pasielgėme ne itin pagarbiai.
Galėjome nekreipti dėmesio į karaliaus portretą (iš tikro, negalėjome, nes žinoma atvejų, kai už pasiūlymą nukabinti karaliaus portretą buvo nubausta kalėjimu), bet prieš filmą, koncertą, spektaklį skambant „Karaliaus dainai“ atsistoti būtina. Taip pat buvo būtina sustoti, jei eidavome, ar atsistoti, jei sėdėdavome, išgirdus nacionalinį himną, kuris skamba per televiziją, radiją ir visose viešose vietose kasdien 8 ir 18 valandą.
Pirmą kartą dalyvaudami tokiame masiniame flešmobe jautėmės kaip sustabdyto filmo herojai. Antrą kartą – kaip buitinės dramos stebėtojai, nes pamatėme, kaip tajė stojasi ir stato ant kojų savo mažą vaiką, o jos farangas vyras sėdi ir bara žmoną, kam ši paklūsta, cituoju: „Tokiam smegenų plovimui.“ Trečią kartą buvome labiau susipažinę su tajų istorija ir geriau supratome „smegenų plovimo“ sąvoką Šypsenų šalyje.
