„Turi susipažinti su Vita“, – pasakė kolegė, kai pranešiau, kad išvažiuojame į Vietnamą.
„Lithuania? I am also... Tai yra – aš irgi iš Lietuvos“, – apsidžiaugė Justė, kai netyčia pradėjome kalbėtis vienoje iš Hošimino galerijų.
„Cares practicarse?“ (liet. Ar nori mokytis?) – paklausė Ai, mudviem susipažinus per ispanų kalbos pamoką.
„Guinness?“ – pakvietė mane alaus mėgėja Jess.
Ieškodami draugų Vietname taikėme tokias pačias strategijas kaip ir vaikai pirmoje klasėje: kažkam nusišypsodavome, kažką pakalbindavome, o kai kas nors ištiesdavo ranką, paduodavome savąją. Ir tada žiūrėdavome, ar gera laikytis vienam kito, ir jeigu būdavo gera – gimdavo draugystė.
Su nenusakomo amžiaus vietnamiečiu Ai mane suvedė ispanų kalba. Jos buvau nusprendusi išmokti dar Lietuvoje, tik laukiau, kada turėsiu laiko. Atvykusi į Vietnamą jo turėjau, tad kibau į studijas: mokiausi viena, paskui su mokytoja, dar vėliau su savo mokytojos kitu mokiniu – Ai. Jis buvo toks pats užsispyręs mokinys kaip ir aš, tad jau po mėnesio pradėjome regzti sakinius. Už poros mėnesių susitikdavome be mokytojos ir diskutuodavome ispaniškai (!) ištisas valandas.
Gerai, kad mūsų negirdėjo mokytoja, o tuo labiau koks kitas ispanas. Jiems būtų nukritusios ausys! Mūsų žodynas buvo platus, bet gramatikos žinios – minimalios. Žinojome tai, bet jautėmės gerai: supratome vienas kitą ir svarbiausia – jutome tą pradedančiojo džiaugsmą, kai kitas supranta tave. Visada smagiausias etapas – kai kalbą moki pakankamai gerai, kad susikalbėtum visokiausiomis temomis, bet nepakankamai gerai, kad suvoktum, kiek siaubingai daug darai klaidų…
