Trys valandos autobusu ir iš triukšmingo Hanojaus atsidūrėme tikroje ramybės oazėje – Ha Longo įlankoje su 3000 uolų ir salų. Tarp šių uolų ant smaragdinio vandens įsikūrę žvejų kaimai, ten vaikai į mokyklą plukdomi valtimis (mokykla plūduriuoja ant vandens), prekyba vyksta iš valčių, o turistai spragsi fotoaparato blykstėmis, bandydami užfiksuoti naują, 2011 metais oficialiai paskelbtą, pasaulio gamtos stebuklą.
Bet kuri turizmo agentūra Vietname yra pasirengusi nugabenti iki šio UNESCO saugomo Indokinijos turto. Galima pasirinkti iš daugybės „paketų“: vienos, dviejų, trijų dienų pasiplaukiojimas; nakvynė mieste arba laive; pusryčiai viešbutyje arba ant vandens. Viskas už atitinkamą, tik turistams įkandamą, mokestį.
Ha Longo įlankoje buvome du kartus, bet išgyvenome labai skirtingas patirtis. Pirmą kartą keliavome nieko nesuplanavę, tad gavome tai, kas liko nuo apdairesnių keliautojų. Laivą valdė nepilnametis arba bent jau labai jaunai atrodantis kapitonas. Laivo vairą jis sukiojo koja, mat tuo metu rankomis maigė telefoną. Miegojome kajutėje su vienu mažu langu ir savo miegmaišiais, nes patalynės švarumas buvo labai abejotinas. Dušas veikė tik valandą, ir apie tai mums pamiršo pranešti. Bet vakarienė buvo skani. Būtų keista, jei kas sugadintų nacionalinių Vietnamo patiekalų receptus: ant grotelių keptą šviežiai pagautą žuvį ir papajų salotas – goi du du, pavasarinius suktinukus – goi cuon, ryžių makaronų sriubą – pho, viskas buvo paskaninta stipraus kvapo žuvų padažu – nuoc mam.
