Hanojus: miestas su vaibu ir rikiais ant prekystalio
Gėda prisipažinti, bet Hanojų įsimylėjau tik lankydamasi antrą kartą. Keliavau su Aurimo sese Viktorija kaip senbuvė. Po metų Vietname manęs jau niekas nebegąsdino, nebeapgaudinėjo, nebetrukdydavo primygtinai siūlydamas prekes. Taip ir neišsiaiškinau, kaip prekybininkai taip gerai sugeba atskirti turistą nuo senbuvio?
Tada Vietnamo sostinė mane tiesiog užbūrė. Mačiau nebe laidų voratinklius, bet nuostabią kolonijinę architektūrą. Ne išprotėjusias eismo taisykles, o vietnamietišką vairavimo logiką. Ne užterštumą, o parke sportuojančius sveikuolius…
Vietnamui tikrai reikia duoti antrą galimybę.
Turtingos šalies istorija, prieštaringa politika ir socialinės taisyklės, tradicijos ir šiuolaikinės tendencijos ir žavi, ir erzina pašalietį. Bent jau mane ir kitus Vietname gyvenančius pažįstamus užsieniečius. Meilės istorija su Hanojumi neapsieina be pakilimų ir nuopuolių. Mano dramos mokyklos vadovė škotė Helena nekentė Hanojaus, bet vos tik išsikraustė į Saigoną – pradėjo minėti Vietnamo sostinę su nostalgija, pasiilgo „įkandamo“ miesto dydžio, glaudesnės užsieniečių bendruomenės, artistiško vaibo. Ji nesiilgėjo tik šalčio ir drėgmės.
Vietnamas – 3000 kilometrų ilgio šalis, kur klimatas šiaurėje ir pietuose skiriasi kaip motoroleris nuo dviračio. Šaltuoju metų laiku (sausio–balandžio mėnesiais) Hanojuje temperatūra gali būti 10–15 laipsnių, Vietnamo viduryje – Hoi Ane pakyla iki 20–27 laipsnių, o Saigone tuo metu yra 30–35 laipsniai karščio. Be to, Vietnamas yra jūrinė valstybė, todėl oras čia drėgnas ir temperatūros skirtumai atrodo dar didesni.
Pastatuose nėra centrinio šildymo, tad šaltuoju metų laiku užsieniečiai Hanojuje keikiasi. „Šaltis ir drėgmė persisunkia į kaulus. Miegoti reikia su dešimt antklodžių, šilta pižama, kojinėmis ir karšto vandens pūsle prie kojų. Knygų lapai sulimpa nuo drėgmės, drabužiai įgauna pelėsio kvapą, nosį skauda nuo nuolatinės slogos“, – pasakojo Helena, Hanojuje gyvenusi penkerius metus.
