Kuo toliau nuo Bankoko, tuo giliau į Aziją, tuo rečiau galima sutikti farangų, tuo skurdesnė vietinių buitis, tuo tamsesnė tajų oda, tuo rimtesnės socialinės problemos…
Ne, nekalbu apie kokią konkrečią vietą. Kalbu apie tai, ką atrasdavome išsinuomoję motorolerį ir važiuodami, kur avantiūra kviečia – į kalnuotas Šiaurės Tailando apylinkes ar kažkur į Pietų salos gilumą. Ne prie vandens, nes šalia paplūdimio vien viešbučiai arba prabangios vilos. Kur nuošaliau turėdavome progą išvysti tikrą kaimo gyvenimą. Tokiose vietose maža mergaitė veda du didžiulius jaučius ir ant nugaros dar nešasi mažesnį vaiką. Iki pusės į kanalą įsibridęs vyras girdo karves. Jo kaimynai nuo pat ryto suka stikliuką. Vietinė prekeivė miega kioske, kol ją pažadina smulkinto ledo su sirupu užsimanę kaimynai, ir vos neišvirsta iš hamako, kai pamato priešais stovintį Aurimą. Vaikai laksto nuogi ir žaidžia su negyvu viščiuku…
Čia ant medinių pastolių stovi iš šiferio lakštų suregztos pašiūrės palmių lapais dengtais stogais. Jose gyvena daugiavaikės šeimos ar kelios giminių kartos. Šeimos senolės arba vyresni vaikai prižiūri mažuosius. Maistas verdamas ant ugnies tuose pačiuose kambariuose, kur naktį bus ištiesti bambukiniai čiužiniai miegui. Kažkas sijoja arba mala ryžius, kloja džiovinti ryžių popierių arba deda žuvis. Vyrai šlapinasi į šalia tekantį kanalą, o moterys tame pačiame kanale skalbia drabužius. Tie kanalai neretai primena atvirą išmetamąjį vamzdį su neaiškios konsistencijos turiniu, ir nesupranti – tai vanduo ar tepalas, o jo kvapas tinkamas kokio nors ekstremalaus realybės šou finalui, kur dalyviai gali laimėti milijoną įveikę dvokiančią kliūtį.
