Gyvenimas vedžiojo mus iš vienos Hošimino pusės į kitą. Aurimas dirbo miesto pakraštyje, aš daugiausia laiko leisdavau centre, o mūsų namai buvo pusiaukelėje. Tai reikšdavo, kad kasdien ant motorolerio praleisdavome po valandą ar dvi, o per piką – ir dar daugiau.
Neoficialiais duomenimis, 2011 metais Saigone gyveno 11 milijonų žmonių ir buvo 8 milijonai motorolerių. Dabartiniais oficialiais duomenimis, yra 10 milijonų žmonių ir 7 milijonai motorolerių, bet, kaip mano vietnamietis draugas Ai sako, oficialių gyventojų skaičių gali lengvai dauginti iš dviejų ir tada turėsi tikrą populiaciją.
Apie automobilį net nesvarstėme. Pirma, turbūt dėl to, kad nebūtume jo įpirkę. Antra, matėme, kaip lėtai jie juda spūstyse, motoroleriams plaukiant pro šonus. Trečia, buvome jauni ir pakvaišę: skaudantis užpakalis, išmetamųjų dujų kvapas ir kaitri saulė mums buvo neatsiejama nuotykio dalis.
