Sunku patikėti, kad šiandienis megapolis Bankokas XVIII amžiaus pradžioje buvo tik mažas kinų prekybos uostas ant Čau Prajos upės krantų. Didžiausia Tailando upe plaukiojo didžiuliai laivai ir mažos valtys, iš jų vyko prekyba vaisiais, ryžiais, žuvimis. Tokiomis pačiomis valtimis plaukiodami aukas rinko ir oranžinėmis drobėmis apsijuosę vienuoliai: jie plaukdavo nuo namo iki namo ir priimdavo rytines aukas, t. y. maistą. Tada dar nebuvo tradicijos aukoti pinigų.
Čia nuspręsta perkelti sostinę iš birmiečių sugriautos (už tai tajai Birmai niekada neatleido) buvusios Siamo sostinės Ajutajos. Tai įvyko 1782 metais, datą parinkus astrologams – Tailande viską sprendžia astrologai. Nuo tada Bankoko istorija buvo ir viso Tailando istorija, o pagrindiniai šalies įvykiai vykdavo ir vis dar vyksta čia ir daro įtaką visai šaliai.
Su naujos sostinės įkūrimu buvo duotas ir naujas vardas: „Krung Thep Maha Nakhon Amon Rattanakosin Mahinthara Yuthaya Maha Dilok Phop Noppharat Ratchathani Burirom Udom Ratchaniwet Maha Sathan Amon Phiman Awatan Sathit Sakka Thattiya Witsanu Kam Prasit“, išvertus tai reikštų: „Angelų miestas, didingasis miestas, amžinųjų nemirtingojo Indros brangakmenių, didingojo Indros nenugalimasis miestas, didingos šalies devyniais brangakmeniais apdovanota malonioji sostinė, įspūdingas didingiausiais karaliaus gyvenamais milžiniškais rūmais, pastatyta nemirtingojo reinkarnacijos Dievo dangiškoji buveinė, Indros padovanotas ir Višnukarmano, visa kuriančio Dievo, pastatytas.“ Tai ilgiausias miesto pavadinimas pasaulyje, jį išgirdus iškart kyla mintis, kad visi aukščiausi šalies pareigūnai siūlė savo variantus, kaip pavadinti miestą, o nenorėdami vienas kito įžeisti ėmė ir paliko visus vienoje krūvoje. Paprastai tajai kaip įmanydami bando išvengti painių situacijų. Tik ne painių pavadinimų.
