Jungtinėse Valstijose žmonių, teigiančių, kad „mūsų šalies ateitis man kelia daug streso“, dalis 2020 metų birželį buvo išaugusi iki 83 procentų, palyginti su 63 procentais 2017 metais. Bet ir prieš pandemiją baimė dėl ateities jau buvo didžiulė ir vis augo. „Gallup“ nustatė, kad amerikiečių, teigusių, jog patyrė nerimą „per visą vakar dieną“, dalis išaugo nuo 36 procentų 2006 metais iki 45 procentų 2018 metais, o streso kamuojamų žmonių padaugėjo nuo 46 iki 55 procentų.
Tai atitinka mano asmeninę patirtį. Atsižvelgiant į tai, kokiomis temomis rašau norėdamas pragyventi, turbūt nenuostabu, kad pradedu daug pokalbių klausdamas žmonių apie jų laimę. Jei padarysite klaidą užkalbindamas mane lėktuve, nepasikuklinsiu jūsų to pasiteirauti ir ten. Taigi, pastaraisiais metais pastebėjau, kad žmonės vis dažniau man prisipažįsta, jog bijo.
Žmonių baimės būna labai įvairios: pradedant politiniais lyderiais, kuriais jie nepasitiki, ir aplinkosaugos problemomis, baigiant tiesiog grėsme, kad jie negalės aprūpinti savęs ir savo šeimos. Remiantis kasmetiniu Čapmano universiteto tyrimu „Survey of American Fears,“ (liet. „Amerikos baimių tyrimas“), 2018 metais beveik 74 procentai amerikiečių baiminosi, kad aukšti vyriausybės pareigūnai yra korumpuoti, beveik 62 procentai bijojo taršos vandens telkiniuose, o 57 procentai būgštavo, kad ateityje jiems pritrūks pinigų.
Vienas iš būdų pašalinti šias baimes – stengtis pašalinti jas sukėlusias grėsmes. Nors socialinė ir ekonominė pažanga yra svarbi ir įmanoma, visada bus grėsmių, kurios mus gąsdins. Norint nugalėti baimę savyje, reikia sužadinti jai priešingą emociją, ir toji emocija nėra ramybė ir net ne drąsa. Ta emocija – meilė.