Daugelio namų, netgi šiuolaikinių vilų, kurių naujuose rajonuose pridygo it grybų po lietaus, antrajame aukšte yra ilga salė skliautuotais langais, kuri dažnai būna išpuošta įmantriais ornamentais ir gausybe dailių pagalvių bei pagalvėlių. Tai – medžlisas, kitaip tariant, genties tarybos rūmai, kuriuose užtektinai vietos susirinkti visiems didžiulės šeimos arba genties vyrams ir moterims (beje, vyrai ir moterys renkasi atskirai). Nepriklausomai nuo valdomų turtų, medžlisą turi beveik kiekviena Persijos įlankos gentis.
Medžliso paplitimas padeda paaiškinti vieną mįslingiausių Persijos įlankos valstybių politinio gyvenimo ypatumų – faktą, kad daugelį regiono valstybių iki šiol tebevaldo karaliai ir emyrai. Teoriškai Persijos įlankos šalių monarchai turėtų baimintis, kad gali netekti darbo, nes šių valstybių ekonomika kenčia nuo korupcijos ir yra priklausoma nuo naftos. Didžiulė nelygybė tarytum praraja skiria vietinius gyventojus ir migrantus. Politinį nestabilumą nesunkiai galėtų paaštrinti islamistų srovės, vykstanti kultūros modernizacija ir informacijos srautas, kuris vis labiau vaduojasi iš valstybės kontrolės gniaužtų. Su religija susijusių priežasčių, kurios galėtų lemti sugrįžimą į politinio nestabilumo laikus, Persijos įlankos šalių monarchai turi mažiau nei Jordanijos ar Maroko valdovai, nes nė vienas iš jų neskelbia esąs kraujo ryšiais susijęs su pranašu Mahometu. Regiono dvasininkams irgi geriau, kai gali nuspėti neišvengiamą monarcho valdžios žlugimą, nors niekur – pradedant Kuveitu ir baigiant Jungtiniais Arabų Emyratais, Kataru, Omanu ir Saudo Arabija – tokio žlugimo ir nėra buvę. Netgi arabų pavasario neramumai tik nežymiai supurtė regiono valstybių politines struktūras.
