Pirmąją šio straipsnio dalį skaitykite ČIA.
Požiūris į moterį ir homoseksualumą
Kaip jau tikriausiai aišku, Japonijoje požiūris į homoseksualumą Edo (1608–1868 metai) laikais buvo visai kitoks nei kad Lietuvoje dabar. Labai gaila, tačiau prieš kelis šimtus metų gyvenę japonai, atrodo, kur kas labiau šiuo klausimu pažengę nei mes. Visuomenėje nebuvo jokio priešiško nusistatymo, persekiojimo, agresijos, nukreiptos prieš homoseksualius asmenis. Iš esmės norint suprasti šį požiūrį ir apskritai platų homoseksualių ar biseksualių santykių paplitimą, svarbu suvokti kultūrinius ir religinius tautos mentaliteto elementus.
Šintoizmą – etninę Japonijos religiją galima vadinti tam tikra pagonybės forma. Japonai tiki, kad visa, kas gyva, yra ir vienio dalis, dievybė. Miškas, upė, ežeras, jūra, didelis riedulys, senas susisukęs medis, protėvių dvasios – visa aplink yra gyva ir dažniausiai siejama su gamtos gaivalais. Aišku, šintoizmas turi ir dievų panteoną.
Šintoizme moters vaidmuo yra svarbus. Senovėje šioje šalyje netgi vyravo matriarchatas, nes tikrai aišku, kad ją valdė imperatorė, o tuo pačiu ir šamanė – religinė lyderė, o ne imperatorius. Tačiau Japonijoje tuo pat metu veikė ir kita religija – budizmas. Dvi religijos vienu metu gali skambėti keistai, tačiau čia japonai nemato jokios problemos (mes galėtume irgi pasimokyti apie religijų pliuralizmą ir gebėjimą sugyventi kartu).
