1919 metais Lietuvai praradus Vilnių, visos valstybinės institucijos buvo perkeltos į Kauną, kuris tarpukariu tapo laikinąja šalies sostine. Dėl šios priežasties, pasak gido Laimono Užomeckio, į Kauną suplūdo daugybė žmonių. Štai poetas, prozininkas, dramaturgas, teatrologas, literatūros ir tautosakos tyrinėtojas Balys Sruoga iš Vilniaus į laikinąją sostinę atėjo pėsčiomis.
Logiška, kad dėl tokio gyventojų antplūdžio Kaune ėmė stigti gyvenamųjų būstų. Jie staiga ėmė dygti arčiausiai Centro išsidėsčiusiame prestižiniame Žaliakalnio mikrorajone, ypač šalia pirmosios Lietuvoje Kauno tvirtovės radijo stoties bei Kauko laiptų.
„Caro laikais čia buvo ryšių centras, čia sueidavo visa informacija. Veikė kareivinės, kareiviai saugojo radijo stotį. Tam, kad ryšys būtų geras, kalnas buvo paliktas „plikas“. Taigi čia, šalia radijo stoties, buvo plynės ir laukai. Apačioje artimiausia apgyvendinta vieta buvo inžinieriaus architekto Edmundo Alfonso Fryko dvaras prie dabartinės „Stumbro“ gamyklos. Vėliau E.A.Frykas susikėlė savo žemes „į viršų“. Taip pamažu dėl vietos stokos Žaliakalnis ėmė plėstis, prasidėjo „lipimas į viršų“, projektavimas, žemių išpardavimas žmonėms.
1923 metais architektas Antanas Jokimas, kartu su Kopenhagos architektu subraižė naujojo Kauno miesto planą. Daug laiko jie paskyrė būtent Žaliakalnio planavimui. Žmonės nevengė keltis gyventi šalia radijo stoties. Besilinksminantys studentai netgi lenktyniaudavo, kas greičiau įlips į radijo stoties bokštus“, – mums susitikus Vaižganto gatvėje, rajono plėtros istoriją ėmė pasakoti gidas L.Užomeckis.
Anot jo, nuo 1919 iki 1939 metų Kaune pastatyta apie 12 tūkst. pastatų, iš kurių 7 tūkst. – gyvenamieji.
Tarpukario mada – „pelningi“ daugiabučiai
Vienas iš pirmųjų namų, 1928 metais pastatytų šalia radijo stoties, dabartinėje Vaižganto gatvėje, priklausė kunigui, rašytojui ir vertėjui, politikui Paparoniui (tikrasis vardas ir pavardė – Antanas Šmulkštys). Šalia jo 1932 metais išdygo žinomo Kaune architekto Klaudijaus Dušausko-Duž, sukūrusio Baltarusijos vėliavos (balta-raudona-balta) projektą, suprojektuotas modernus 5 aukštų daugiabutis (apatiniame aukšte – pagalbinės patalpos, pvz., skalbykla), kuriame erdvūs butai turėjo po 4 kambarius.
Šį namą pasistatė diplomatas, žurnalistas, sumanymo paskelbti Vilhelmą Urachą Lietuvos karaliumi iniciatorius, pirmasis Lietuvos atstovas prie Vokietijos vyriausybės, užsienio reikalų ministras Juozas Purickis. Būtent šio bei dar dviejų daugiabučių Žaliakalnyje gyventojus, juos persekiojusias legendas ir nutarėme plačiau aptarti šioje publikacijoje.
Nuo 1919 iki 1939 metų Kaune pastatyta apie 12 tūkst. pastatų.
„Tai pirmasis iš trijų mano norimų aptarti daugiabučių, kuriuose tarpukaryje gyveno po penketą ir daugiau Lietuvai nusipelniusių garsių žmonių. Tarpukariu Kaune tapo įprasta, kad koks asmuo pasistato privačiomis lėšomis daugiabutį, apsigyvena su šeima viename iš butų, o kitus brangiai išnuomoja. Apie 1930-uosius metus minimali alga siekė 100 litų, o 4 kambarių butą J.Purickio name buvo galima išsinuomoti už 500 litų. Sakyčiau, tai prilygtų situacijai, jei dabar norėtume išsinuomoti butą už 2 tūkst. eurų mėnesiui, – beprotiškai brangu.
Tuo laiku dažniausiai buvo statomi „pelningi namai“. Net ir prezidentas Kazys Grinius nesugebėjo pasistatyti namų tik sau – pasikvietė Vladą Lašą. Pastatė ir išnuomojo. Taip pat nutiko ir su garsaus dainininko Kipro Petrausko namu“, – patikino gidas.
Iš namo nuomos pastatė gimdymo namus
Radijo stoties rajonas, anot jo, netruko virsti turtingųjų zona. Įdomu ir tai, kad tais laikais daugiabučiai namai, tokie, kurie šiais laikais milijonus eurų kainuotų, priklausė profesoriams, kunigams. Štai žymusis akušeris ginekologas, profesorius Pranas Mažylis iš savo namo nuomos gimdymo namus, kurie veikia iki šiol, įkūrė. Gyveno jis pats tuose gimdymo namuose, virtuvės neturėjo, tad maitinosi valgyklos maistu, kuriuo buvo maitinamos ir gimdyvės.
Iš kur tokios lėšos privačių asmenų rankose, paklausite? Pasak gido, atsakymas – mįslė.
„Štai Purickis tuo metu, kai statė sau daugiabutį Vaižganto gatvėje, buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas. Gal buvo likę pinigų nuo aferos – eidamas užsienio reikalų ministro pareigas Purickis buvo įsivėlęs į „sacharino bylos“ skandalą, – šyptelėjo L.Užomeckis. – Paaiškėjo, kad Užsienio reikalų ministerijos darbuotojai kartu su kroviniais į Rusiją gabendavo įvairias kontrabandos prekes – sacharino maišuose buvo paslėpta antikvarinių daiktų. Išaiškinti šiuos nusikaltimus ir patraukti Purickį, kuris 1921 metais buvo apkaltintas spekuliacija, nelegaliu meno vertybių supirkimu, nuo visų reikalų padėjo ministerijoje dirbusi Jadvyga Tūbelienė, Antano Smetonos žmonos Sofijos sesuo, ministro pirmininko Juozo Tūbelio žmona. Tiesa, 1925 metais Purickis buvo išteisintas, nuo 1927-ųjų visiškai pasitraukė į žurnalistinę veiklą.“
Beje, J.Purickis, kaip ir kaimynystėje išdygusio prabangaus daugiabučio savininkas, taip pat buvo kunigas, tik vėliau vedė ir buvo pašalintas iš dvasininkų luomo.
„Neaišku, už kokią sumą Purickis šį daugiabutį pasistatė, bet, manau, galėjo kainuoti ir 0,5 milijono tuometinių litų“, – spėjo gidas.
