Tai, už mano aukšto valymą atsakinga darbuotoja, kurios jau labai seniai nebuvau matęs, paklausė, kaip man sekasi, ir mes maloniai šnektelėjome. Netoliese esančios kavinės barista man nusišypsojo, paklausė, kaip gyvenu, o ant mano latės putų išraitė „Bob“ (mano pravardę).
Nė vienas iš šių pokalbių nebuvo gilus ar išsamus, tačiau visi jie buvo tikrai asmeniško pabendravimo atvejai ir mane nuteikė maloniai. Niekada nemaniau, kad karantino metu pasiilgsiu tokių smulkmenų, bet, atrodo, paviršutiniško bendravimo man reikia labiau, nei maniau. O kitiems žmonėms?
Beje, aš esu klasikinis intravertas, todėl man labai sunku pradėti bet kokį pokalbį, nors paprastai mielai atsakau, kai kas nors mane užkalbina.
