Pasakyti „ne“ be jokio pykčio, susierzinimo, tiesiog apsaugant save, savo interesus, savo laiką sekasi vis dar labai nedaugeliui. Tačiau ar žinojote, jog nemokantiems sakyti „ne“, profesiniame gyvenime ilgainiui gresia išsekimas ir perdegimas?
Nesugebėjimas sakyti „ne“ siejamas su vaikystės potyriais, kuomet už vaikišką „ne“ vaikas buvo baudžiamas, iš jo atimant meilę, dėmesį, fizinį ar kitokį kontaktą. Kai kuriems suaugusiems žmonėms „ne“ sakymas pasąmonėje vis dar siejasi su tėvų pykčiu, tokie žmonės jau vaikystėje išmoko, jog visada sakydamas „taip“ arba kitaip tariant, nesakydamas „ne“, jis lengviau išvengs pykčio, nei „atstovėdamas“ savo pasirinkimą ir brėždamas aiškias ribas.
„Neeee, nenoooooliu!“
Tėvams labai gerai pažįstamas „nenoooliu“, kuomet maždaug dvejų su puse – trejų metų angelėlis staiga virsta monstru, rėkiančiu „nenoriu“. Ši fazė, trunkanti iki maždaug ketverių metų, yra pilna vaikiško pykčio, agresijos, rėkimo, spardymo tėvams į koją, daužymo kumštuku jiems į pilvą ar į sieną, raičiojimosi po grindis.
Net jei tėvams kartais ir atrodo, jog vaikiškas pyktis yra nukreiptas konkrečiai į juos, taip nėra. Šioje fazėje, dar vadinamoje „autonomijos fazėje“, vaikas priešinasi ne tam, kad specialiai pykdytų ar nervintų tėvus, atvirkščiai – ši fazė yra viena svarbiausiųjų fazių vaiko vystymesi apskritai.
Šioje fazėje vaikas pirmą kartą bando atsiskirti nuo tėvų, tai yra vaiko kelio į nepriklausomybę, savarankišką veikimą, pradžia. Būtent šioje fazėje vaikas ir renka pirmąsias patirtis, kaip aplinka reaguoja į jo „ne“.
