Paprastai ji atsiunčia man žinutę į telefoną, kai nori pabendrauti. Keista. „Taip!“ – atsakiau. Kur dar galėčiau būti? Ant atitirpusio beigelio užsitepiau lydyto sūrio. Visai skanu...
Kaip greitai pandemijos metu prisitaikėme prie naujų realijų. Per pastarąjį mėnesį aš išmokau kirpti savo vaikui plaukus, rankomis pasiuvau keturias kaukes, pareiškiau užuojautą dėl artimo žmogaus netekties per „Zoom“ ir atidaviau savo sunkiai sergantį šunį nepažįstamam asmeniui, kad jam būtų atlikta eutanazija. Kokios dar įprasto kasdienio gyvenimo mutacijos manęs laukė?
„Ar gavai pranešimą?“ – paklausė mano viršininkė. Ne, dar nebuvau mačiusi jos elektroninio laiško, kurį ji man atsiuntė mažiau nei prieš valandą. Aš kaip tik rašiau straipsnį jos man paskirta tema, apie bendruomenės sielvarto prigimtį ir jo poveikį smegenims.
