Ji paprašo manęs peržvelgti kai kuriuos mano vaikystės miegamajame likusius daiktus ir nuspręsti, ko noriu atsikratyti. Aš jai pažadu tai padaryti, bet nepadarau. Neįsivaizduoju, nuo ko pradėti – stalčiuose ir dėžėse pilna daiktų: nuo vidurinės mokyklos laikus menančių sąsiuvinių iki senų sportinių kelnių, o mano mama man niekaip nepadeda. Taigi mes abi tiesiog išraiškingai pagestikuliuojame, tyliai su palengvėjimu atsidusdamos, kad pavyko išsisukti nuo šio darbo, ir to pakanka, kad apie tai pamirštume iki kito mano grįžimo į Atlantą.
Mes su mama pradėjome šį ritualą prieš 16 metų. Aš ją erzindavau dėl to, kad ji sandėliuke kaupia konservuotos sriubos skardines, ji man atšaudavo pastaba apie kompaktinius diskus, kuriuos nuolat tempdavau į namus. Mano tėtis taip pat prisideda prie šios šeimos tradicijos užgriozdinti namus, dažniausiai prikaupdamas su savo pomėgiais susijusių daiktų: daugybę knygų ir bėgimo batelių. Dabar, gyvendamos 750 mylių atstumu, mudvi su mama nuolatos mėgaujamės viena kitai telefonu duodamais skambiais pažadais – vis kartojame viena kitai, kad pagaliau sutvarkysime savo spintelę ar įvesime tvarką šaldytuve. Šie pažadai paprastai lieka neišpildyti, tačiau malonu įsivaizduoti, kad kada nors juos ištesėsime.
Mano seneliai Didžiosios depresijos laikotarpiu buvo paaugliai, o močiutė dukrą augino viena po to, kai jos vyras netikėtai mirė, kai mano mama mokėsi trečioje klasėje. Nereikia gilios psichologinės analizės, kad suprastume, kodėl mes esame tokia šeima, kuri visais atvejais linksta saugoti tai, ką turi. Mano močiutė mus vadino kaupikais. Mūsų namas niekada nebuvo nešvarus, bet taip pat niekada nebuvo tvarkingas. Šiek tiek per ilgai saugodavome senus žurnalų numerius, o mūsų spintos vis būdavo prigrūstos drabužių, kurie kada nors galėtų praversti, jei kas nors numestų svorio ar eitų į darbo pokalbį.