Jų pamokos tęsėsi nuotoliniu būdu, tačiau mokymosi kokybė krito. Mergaitėms virtualios pamokos pasirodė neįdomios. Jos pavargo spoksoti į ekraną. Joms teko pereiti nuo nulio elektroninių laiškų per dieną iki 50 – tiek jų reikėdavo perskaityti, parašyti, atsakyti... Jos stengėsi išmokti planuoti savo dienas, tarsi būdamos 11 ir 14 metų staiga būtų tapusios įmonių vadovėmis. Jų matematikos įgūdžiai sumenko. Jų ispanų kalbos žodynas išseko. Jų tiksliųjų mokslų žinios tapo mažai ko vertos. Jų entuziazmas spręsti standartizuotus testus nepasikeitė, taigi bent vienas dalykas liko toks pats.
Mano dukterų valstybinė mokykla yra puiki, o jų mokytojai stengėsi, kaip įmanydami, bet vis dėlto, jei rudenį grįš į klasę, jos bus bent ketvirtadaliu atsilikusios nuo mokymo programos. Kai kurie jų klasės draugai gali būti atsilikę dar labiau – keli mokiniai nė karto neprisijungė prie nuotolinio mokymo sistemos po to, kai jų mokykla persikėlė į internetą.
Tačiau pastaruoju metu stengiuosi pažvelgti į situaciją iš šviesiosios pusės. Stebėdamas savo dukteris per šiuos mėnesius namuose, aš mažiau jaudinuosi, kad jos praleis kokią nors mokyklos užduotį. Yra dalykų, kurių jos išmoko po to, kai mokykla buvo uždaryta, kurių niekaip kitaip nebūtų išmokusios.
