Kol kas Berlynas padalintas į keturias zonas, jame pilna amerikiečių, britų, prancūzų ir rusų kareivių, ir J.Stalinas negali nuslėpti susierzinimo, kad tenka miestą dalintis su kitais. Jei tik pavyktų visus išgrūsti lauk, jis taptų šio strateginio miesto karaliumi ir priešiškos tarybų valdžiai armijos būtų dislokuotos bent jau už kelių šimtų kilometrų nuo Berlyno.
Kai vakariečiai neperspėję savo teritorijoje įveda Vokietijos markę, Stalinas pasiunta ir paskelbia Vakarų Berlynui blokadą, taip bandydamas priversti išsikraustyti britus, prancūzus ir amerikiečius. Arba bent jau sušvelninti bendravimo toną. Arba priversti žmones suprasti, kad rusų sektoriuje daug smagiau gyventi.
Stalinas liepia atkirsti visas gatves, išardyti geležinkelius, užtverti vandens kelius, todėl 1948 metų birželio 24 dieną visur stovi sargybiniai ir nieko neišleidžia ir neįleidžia į vakarinę miesto dalį. Vėliau ši patirtis pravers kareiviams tveriant Berlyno sieną. Maža to, žmonėms atjungiamas elektros ir dujų tiekimas. Taip prasideda žymioji Berlyno blokada. Taip berlyniečiams prasideda naujas karas už išgyvenimą.
Kai rytų Berlyne žmonės aprūpinami būtinosiomis prekėmis pagal talonus, vakarų sektoriuje gyvenantieji paliekami be nieko. Miestas neturi jokių atsargų. Vaikai ir taip bėgioja nuolat alkani. Badas gresia ir kareiviams, ir daugiau nei dviem milijonams vakarų Berlyno gyventojų.
