Kiekvieną rytą palaistydavome savo prieskoninių žolelių darželį, paruošdavome tešlą, kuri kitą dieną tapdavo mūsų šviežios naminės duonos kepalu, atsigerdavome šaltos arbatos ir kavos ne pamėgtose kavinėse kaimynystėje, bet paruoštos iš mūsų gausių atsargų, kurių buvome prikaupę namuose.
Tada įsijungdavome savo nešiojamuosius kompiuterius ir išmaniuosius telefonus ir visą dieną praleisdavome telekonferencijose: virtualiuose darbo susitikimuose, mankštos užsiėmimuose, plepėdami su koledžo laikų draugais, net padėdami savo namuose užsidariusiems tėvams spręsti galvosūkius.
Mes keliavome aplink pasaulį, taip ir neišėję iš savo buto. Gyvenimas atrodė kaip keista „Atgal į ateitį“ II dalies ir Lauros Ingalls Wilder romano apie gyvenimą prerijose „The Long Winter“ derinys.
Tai buvo pavasarį – ankstyvuoju, baisiuoju koronaviruso laikotarpiu, kai buvo griežtai laikomasi protokolų. Atėjo vasara ir mano Minesotos valstijoje gyvenantis tėtis neseniai vėl pradėjo kasdien eiti į savo biurą. Jam atvažiavus, specialus prietaisas prie lauko durų nuskaito jo veidą, garsiai praneša apie jo kūno temperatūrą entuziastingu, čirškiančiu roboto balsu ir primena, kad, norėdamas patekti į pastatą, jis turi užsidėti veido kaukę, arba padėkoja, kad jau ją dėvi.
Jei 2020 metų pandemija būtų aprašoma grožinės literatūros kūrinyje, ši istorija tikriausiai būtų apibūdinta kaip kaip „retro-futuristinė“. Žinoma, puristas gali pastebėti, kad teoriškai ši frazė taikoma dizaino, dailės ir literatūros kūriniams, vaizduojantiems tokią ateitį, kokia ji buvo įsivaizduojama praeityje.
