Kažkada legali buvusi prostitucija, klestėjusi Nemuno gatvėje Kaune, paliko ryškų įspaudą Kauno istorijoje. Apie tai daug kalba ir žurnalistas Juozas Kazys Beleckas savo knygoje, pavadintoje „Nuodėmių gatvė“. Ji buvo išleista dar 1930-aisiais metais ir ne kartą perleista. Net ir dabar ją galima įsigyti tiesiog paieškojus internete.
Tad nuo ko viskas prasidėjo? Kaip Nuodėmių gatvė tapo žinoma visoje Lietuvoje ir kokias niūrias istorijas slėpė?
Gidė Laimutė Nakutienė jau ne vienerius metus veda ekskursijas ir pasakoja apie naktinį prieškario, o vėliau – ir tarpukario Kauno gyvenimą ir greitai mus nukelia į tokią netolimą, tačiau tokią sudėtingą praeitį.
Prostitucija buvo ne tik socialinė problema – ji laužė jaunų moterų gyvenimus ir įtraukdavo į tokį liūną iš kurio, atrodė, nebebuvo išsigelbėjimo.
Gidė sako, kad Kaunas ne tik nuodėmių, bet ir meilės miestas. „Nuodėmingų istorijų turėjo ir didikai, kunigaikščiai, tad nieko nuostabaus, kad nuodėmės atgimsta ir miesto gatvėse.
XIX a. antroje pusėje caro Aleksandro I įsakymu Kaunas tampa miestu tvirtove. Jame atsiranda aštuoni fortai, baterijos, kareivinės, į miestą atvežama net 16 tūkst. kareivių. Kaip sakoma, kareiviui reikia šnapso, duonos ir sekso, kad jis būtų geras kareivis, tad dislokuotiems vietoje kariams meilės ir aistros reikėjo vis labiau – taip ir pradėjo gimti viešnamiai“, – pasakoja L.Nakutienė.
Pirmieji viešnamiai – prasti, „pavargę“ nameliai ir landynės – „duobės“
Didžiulis skaičius Lietuvoje atsidūrusių karių, matyt, ir padarė didžiausią įtaką tam, kad Kaune 1866-aisiais metais atsiranda 27 viešnamiai, kuriuose atvyksta dirbti ir pinigų užsidirbti daugiau kaip 400 moterų iš provincijos.
Kaip pastebi gidė, dažniausiai jaunos merginos net neįtardavo, kas jų laukia, kokį darbą turės atlikti ir kad jų kūnas taps pagrindine preke.
„Norint nufotografuoti tą aplinką, kaip anksčiau atrodė Nuodėmių gatvė, turbūt reikėtų nuvažiuoti į Vilijampolę Panerių gatvę, kurioje galima pamatyti kelis sukriošusius namelius ir apleistus kiemus, primenančius tuos nuodėmių laikus“, – pasakoja pašnekovė.
Ji priduria, kad dabar Nuodėmių gatvė nė iš tolo neprimena tų laikų gatvės dvasios ir dvelksmo, todėl dažnai su turistais keliauja ir į Kurpių gatvę, kur daugiau apgriautų namų – tais laikais viešnamiai tikrai nespindėjo prabanga, o veikiau priminė landynes.
Pirmieji viešnamiai visiškai neatitiko jokių sanitarinių higienos reikalavimų ir tokiais išliko iki pat XX a. tarpukario. „Spaudoje tuomet kai kurie žurnalistai reiškė pretenzijas prezidentui Antanui Smetonai, kad jis nieko nedaro su viešnamiais. Vadinasi, jie egzistavo ilgai“, – sako gidė ir prideda, kad maždaug tik 1935-aisiais viešnamių veikla buvo uždrausta.
Pirmieji viešnamiai visiškai neatitiko jokių sanitarinių higienos reikalavimų ir tokiais išliko iki pat XX a. tarpukario.
„Beje, Nemuno gatvė, kur labiausiai virė naktinis gyvenimas, iš pradžių buvo vadinama Klaipėdos gatve, o dėl to patys klaipėdiečiai labai džiaugėsi. Tačiau neilgai – kai paaiškėjo, kas joje dedasi, buvo iškart sulaukta protestų. Tad iš Klaipėdos vėliau ji virto Nemuno gatve, kas taip pat nepatiko krašto puoselėtojams. Neoficialiai gatvę vadino Nuodėmių gatve“, – pasakoja gidė.
Kaip atrodė viešnamiai? Nemuno ir kitose gatvėse buvo mediniai nameliai – apgriuvę, seni. Nebuvo net grindinio – tiesiog nutiestos lentos, kad vyrai galėtų praeiti. Viename didesniame kambaryje būdavo padarytos pertvaros iš medžiagų ar užuolaidų, pastatytos lovos, taburetė, dubuo ir ąsotis su vandeniu. Štai tokiomis sąlygomis ir vyko meilės pardavinėjimas.
„Patys viešnamiai taip pat buvo, vaizdžiai tariant, klasifikuojami, pavyzdžiui, patys baisiausi buvo vadinami „duobėmis“. Duobė, kai moterys dirbdavo be sutenerių – tokios dažniausiai atkeliaudavo į Lietuvą iš Rusijos. Susirasdavo apleistus namus, kuriuose įrengdavo tarsi landynę, ir joje pardavinėdavo meilę.
Tomis „duobėmis“ naudodavosi kareiviai, studentai, moksleiviai, darbininkai, ir be abejonės, tai kainavo pigiau. Tačiau aišku, pinigų nebūdavo daug, iš kurgi paprasti darbininkai galėjo turėti daug pinigų?“, – sako gidė.
Patys viešnamiai taip pat buvo, vaizdžiai tariant, klasifikuojami, pavyzdžiui, patys baisiausi buvo vadinami „duobėmis“.
