Jis lankė privačią anglų ir kinų mokyklą (angl. Anglo-Chinese School, ACS), kuri buvo skirta Singapūro valdančiosios klasės vaikams. K.Kwano prosenelis buvo vienas iš seniausio tautos banko įkūrėjų ir ACS buvo baigusios kelios jo šeimos kartos. Jo prosenelio laikais Singapūro sala buvo tuo metu besiplečiančios Britanijos imperijos uostas.
Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, kai K.Kwanas mokėsi pirmoje klasėje, Singapūras jau buvo suverenus, o jo bankus užplūdo kapitalas. Pinigų buvo visur – rimtų pinigų. K.Kwano bendramokslius tėvai į mokyklą atveždavo „Benz“ ir „Bentley“ automobiliais, ant liaunų riešų žvilgėjo brangūs laikrodžiai. K.Kwanui tai buvo visiškai nauja. Tiksliau, naujiena buvo ne turtas, o jo demonstravimas.
Jo šeimos namas buvo senas ir griozdiškas, pilnas dulkėtų antikvarinių rakandų, priešingai nei blizgantys modernūs daugiaaukščiai, kuriuose gyveno jo draugai. Jis nesusimąstė, ką gali reikšti turtai, kuriuos matė mokykloje, kol jie bendruomenėje nesukėlė skandalo. K.Kwanas iki šiol prisimena tada pasirodžiusį straipsnį, kurio antraštė skelbė „Mažieji ACS siaubūnai“.
Apie „snobų mokyklą“ rašė nacionalinis bulvarinis laikraštis. Istorijai pasirodžius spaudoje, ACS sušaukė skubų susirinkimą. „Prisimenu, kaip direktorius tribūnoje verkė sakydamas: „Tai didžiulis akibrokštas mūsų istorijai ir paveldui.“
Mokykla uždraudė moksleiviams nešioti bet ką su logotipu ir primygtinai pareikalavo, kad, jei juos į mokyklą atveža privatus vairuotojas, jis išleistų mokinius toliau nuo publikos akių. Žinoma, tapę uždraustu vaisiumi, statuso simboliai pasidarė dar labiau geidžiami. K.Kwanui tarsi atsivėrė akys. „Nieko apie tai nesupratau, – prisiminė jis. – Kol staiga supratau viską.“