Ir tikrai. Apsidairau: nėra mano aplinkoje vyrų, kurie nesidomėtų maisto kokybe, mitybos strategijomis. Mes – tie, kurie gali pusę nakties diskutuoti apie alyvuogių aliejaus polifenolius. Tie, kuriems nenusibosta kalbos apie pekorino sūrius. Arba tie, kurie iki užkimimo aiškinasi artišokų ir vyno derinimo reikalus. Mes esame tokie. Vyrai, bet ne mūrai! Nelabai ąžuolai! Ir mūsų yra absoliuti, nesveika, sektantinė mažuma.
Didysis Lietuvos vyrų ir maisto santykio paradoksas yra šis: geriausi someljė – vyrai, garsūs restoranų šefai – vyrai, talentingi konditeriai – vyrai, restoranų analitikai – vyrai. Išsilavinę, smalsūs, godūs naujų įspūdžių, negailintys pinigų savišvietai, kelionėms, degustacijoms. Kiek iš 1 294 000 Lietuvoje gyvenančių vyrų domisi maisto antioksidantais, brandinto sūrio aromato ir skonio pokyčiais, kavos pupelių skrudinimo ypatumais, balzaminio acto falsifikatais? 100 000? 50 000? 10 000? 5000?
Statistinių duomenų šiuo klausimu aš neturiu. Bet matau vis labiau įsitvirtinančią tendenciją: tie šimtai tūkstančių vyrų, kurie maistu nesidomėjo – dar mažiau domisi. Tie keli tūkstančiai, kurie gilinosi, – dar labiau gilinasi. Tarp Lietuvos vyrų ryškėja bjauri gastronominė atskirtis: vienoje pusėje – mitybos elitas, kitoje – maisto prastuomenė. Ko trūksta? Vidurinės maisto vartotojų klasės: vyrų, kurie neužsidaro išskirtinių gurmė pojūčių ložėje, normalių, ištikimų tradicijoms, atvirų permainoms maisto proceso dalyvių. Pas mus yra taip: arba – arba. Arba lašiniai – 100 gramų – grietinė. Arba austrės – trumai – geriausias pasaulyje alyvuogių aliejus.
