Susinaikinimas, vardu panika
Veikiausiai būsite girdėję apie graikų dievą Paną – piemenų ir gyvulių valdovą, mėgusį groti ne tik širdžiai mielas melodijas, bet ir turėjusį stentorišką, šiurpiai griausmingą balsą, sukeldavusį aplinkiniams visišką pamišimą: jį išgirdusios, ištisos gyvulių, žmonių ir mitinių būtybių bandos, siaubo pagautos, staiga nusirisdavo į kalnų prarajas, bėgdavo lyg apsėstos ar nusiskandindavo.
Todėl nenuostabu, kad žodis „panika“ kildinamas iš graikiško žodžio „panikon“, reiškiančio „priklausantis Panui“, o dievobaimingi krikščionys Paną prilygino net pačiam Šėtonui.
Pats mitas puikiai nusako, kad panikos ištikta banda elgiasi neapgalvotai ir destruktyviai, todėl, užuot gerai pagalvojusi, kaip iš tiesų išsigelbėti, ir pabandžiusi tai padaryti, verčiau greitai ir užtikrintai susinaikina. Ir nors Panas, rodos, „gyveno“ antikinės Graikijos laikais, panašu, kad panikos ištiktieji vis dar priklauso šiam beprotybės oligarchui.
Psichologijos mokslas yra pateikęs daug panikos apibrėžimų, bet daugumos jų bendras vardiklis vienas ir tas pats – užkrečiamas neigiamas emocinis sužadinimas, sukeltas katastrofiškų minčių ir neretai pasireiškiantis bauginančiais fiziniais simptomais – alpuliu, dusuliu, skausmais krūtinėje, šaltkrėčiu, pykinimu ir pan.
Simptomai tokie įtaigūs, kad nesunku įtikėti pavojingai susirgus. Jei man paniką reikėtų paversti matematine formule, tikėtina, kad ji atrodytų maždaug taip: (netikėtumas + informacijos trūkumas + realus ar numanomas pavojus, kuriam nėra iš anksto deramai pasiruošta + neaiški situacija) x suaktyvinta vaizduotė, hiperbolizuojanti pavojų – adekvatūs sprendimai = panika.
Ar tik neprimena pavasario, kai nerimastinga pirmųjų šalies ponulių kūno kalba taip smarkiai prieštaravo tam, ką šie „raminančio“ sakė
Jei į šią formulę dar įtrauktume subjektyvius asmeninius kintamuosius – neišvystytą kritinį mąstymą, pervargimą, atitinkamą psichikos sveikatos istoriją ar kt., gautume paniką², o jei dar pridėtume tokius objektyvius masinius kintamuosius kaip ramios, stiprios lyderystės nebuvimą, nuoseklios strategijos ir kompetencijos stoką, pasimetusią žmonių, kurie turėtų būti lyderiais, kūno kalbą, nesunkiai gautume ir paniką³.
Atpažįstate? Ar tik neprimena pavasario, kai nerimastinga pirmųjų šalies ponulių kūno kalba taip smarkiai prieštaravo tam, ką šie „raminančio“ sakė, kad įsibijoti galėjo net daug gyvenime matęs žmogus? Tačiau kol jiedu, atrodė, svajote svajojo grįžti į savo saugų knygų bunkerį, Izraelio prezidentas Reuvenas Rivlinas per televiziją pradėjo skaityti nuostabią knygą savo šalies vaikams. Iš kur toks reakcijų skirtumas, klausiate?
