Romoje, via Condotti gatvėje man rūpi vienas butikas. Keliauju ten, į svečius pas Domenico Dolce ir Stefano Gabbana.
Mano tikslas – kuo greičiau pasiekti pagrindinę Romos mados arteriją – via Condotti. Todėl nerizikuoju – jokių miesto autobusų. Leidžiuosi į Re di Roma aikštės požemį, visai šalia mano namų. Pasiekiu metro stotį, automatas ryja mano 1, 5 euro monetas, išmeta bilietą. Jau po ketvirčio valandos išlipu piazza di Spagna. Vakaro prietemoje tvieskia vitrinos – dešinėje „Diesel“, „Furla“, „Versace“, kairėje – „Aqua di Parma“, „Valentino“. Tiesiai priešais mane – „Missoni“, „Emilio Pucci“, „Philip Plein“, D&G“ . Butikai akina ir ragina užeiti – durys net žiemą atviros. Bazalto trinkelėmis grįsta miesto aikštė, kurios centre – miniatiūrinis Bernini fontanėlis, apgultas net žiemą, net vakare.
Bet aš skubu pas Domenico Dolce ir Stefano Gabbana. Kaip gyvensime kitąmet? O, mano mielieji psichologai, tikiuosi jūsų vitrinoje pamatyti ne vien paslaptingų, senų teatrų dramos nuotaikas, kordebaletų brokato korsetus ir vėduokles, lemiančias kraujo keršto įtampą meilės ir mirties kontekste, juodas ir baltas gaidžio pėdų šachmatų lentas, tiesa, spinduliuojančias nestabdomą prabangą laminuotais žvynelių paviršiais, madonas iš Raffaelio ir Leonardo da Vinci drobių, ir jų balčiausias dekolte atlaso sukniose, ištapytose ryškiausių spalvų žiedais safyrų, rubinų , smaragdų aukso apsoduose. Caruso drabužinių stiliaus mokasinus ir smokingą, įkvėptą vienos vienintelės premjeros San Carlo teatre, neapoliečio tenoro premjeroje. Bet... su nauju logotipu „Dolce&Gabbana“.
