Kol vieni pavasarį kilusią pandemiją keikė, Petras ir Rūta priverstiniu užsidarymu namuose netgi buvo patenkinti. Nereikėjo tempti laiko vaikštant po pasimatymus, bandyti pamatyti kitą iš visų pusių – bendra buitis greitai parodė, tinka jie vienas kitam, ar ne.
„Jei ne karantinas, turbūt dabar mes vis dar tik draugautumėme. Šis laikotarpis labai greitai viską mums išryškino“, – šypsosi P.Lisauskas.
Bet turbūt čia galioja sena patikrinta tiesa – kai mažiausiai tikiesi, gražiausi dalykai ateina į tavo gyvenimą. Būtent taip nutiko ir jiems. Netikėta pažintis internete, po kelių mėnesių – jau bendra buitis, netrukus net bendri nuosavi namai, o liepos 25-ąją, praėjus pusmečiui nuo pažinties, ir vestuvės pagal senovės baltų tradicijas.
„Pas mus viskas vyksta spontaniškai. Kaip tai paaiškinti, nežinau. Gal po 10 metų galvosiu kitaip, gal kauksiu, rėksiu, bet šiandien aš viską priimu kaip dovaną, kaip tėkmę. Ir esu žiauriai laimingas“, – sako Petras Lisauskas.
– Petrai, tai išeina, kad judu susipažinote ne per seniausiai – žiemą?
– Susipažinome sausio pabaigoje. Mes iš tų porų, kurios gali būti dėkingos „Tinder“ programėlei. Vos ją atsisiuntęs, gana greitai ten radau Rūtą.
Bet turiu dar tokią romantiškesnę istoriją – sausį po visų darbų išvykau atostogų į Izraelį. Juodosios jūros krante radau žiedelį – tokį pigų, bižuterinį, moterišką žiedelį. Draugai pradėjo juokauti: „Arba tuokiesi su Juodąja jūra, arba reikia kokios žydaitės ieškoti.“ Tai tapo visos kelionės juokeliu – Petras ieško moters. O aš tą žiedą užsidėjau ant mažojo piršto ir visada turėjau su savimi.
Grįžęs iš kelionės, gana greitai nuėjau į pasimatymą su Rūta. Po trečiojo susitikimo tą žiedelį užmoviau jai ant piršto.
