– Garsiausia jūsų knyga vadinasi „Aplink mane – vien tik idiotai“. Ar pats kada nors taip jautėtės?
– Dabar jau nebe taip dažnai. Būdamas jaunesnis, jaučiausi tarsi visi aplink mane yra idiotai. Maždaug dvidešimties, dvidešimt penkerių laikiausi nuostatos – kodėl su manimi nesutinki? Aš gi toks protingas. Žinoma, dabar, kai man jau penkiasdešimt ketveri, suprantu, kad tikrai ne viską žinau, bet anas jausmas niekur nedingo. Manau, visiems jis puikiai pažįstamas – ir kodėl jie manęs nesupranta? Juk aš vienintelis suvokiu, kas dedasi.
– Pacituosiu eilutę iš vienos dainos: „Mieloji, galbūt aš – idiotas, bet ne debilas“. Jaučiate skirtumą?
– O, taip. Sąvoka „idiotas“ vartojama ironiškai. Šiaip, tokia psichologinė kategorija nurodo asmenį, kurio intelekto koeficientas žemesnis nei 30. Mes dažnai vieni kitus vadiname „idiotais“ turėdami galvoje „kvailys“. Ši sąvoka slepia ironiją, kurią beveik visi suvokiame. Nepaisant to, kartais sulaukiu priekaištų, esą netinka kitus šitaip vadinti, kai pats jau nebesi dvidešimtmetis. Tikra ironija kyla iš to, kad knygoje kaip tik tvirtinu, jog idiotų nėra tiek daug, kiek gali atrodyti. Paprastai žmonės nėra idiotai.
Žmonės yra žmonės, tiesiog labai skirtingi. Ir visi tai supranta, tik kažkodėl beveik niekada taip nesusimąsto. Požiūris yra teisingas, nes jis – mano požiūris. Jei, tarkim, esu ekstravertas, stengsiuosi įveikti kuo daugiau užduočių, o jei jūs – intravertas, labiau vertinsite tarpusavio santykius, todėl bendrauti mums bus sudėtinga, ir beveik nieko čia nepakeisime.
